Rugsėjo 5 d. Vilniaus literatų namuose įvyko Jono Fossės knygos „Septologija“ pristatymas. Dalyvavo poetas ir eseistas Alfonsas Andriuškevičius, knygos vertėja Agnė Guigaitė ir redaktorė Rima Bertašavičiūtė. Pokalbį moderavo publicistas Donatas Puslys.

Pateikiame pokalbio ištrauką.

Donatas Puslys: –… dėl to ir tapau tapytoju, nes nešiojuosi visus tuos vaizdus, taip, vaizdinių šitiek daug, kad net slegia, taip, kamuoja mane vėl iškildami, taip, tarytum kokios vizijos, visokiausiomis aplinkybėmis, ir tai visai nepriklauso nuo mano valios, vienintelis dalykas, kurį galiu padaryti, tai tapyti, taip, pabandyti ištapyti tuos vaizdinius, kurie įsirėžė, nieko daugiau, ištapyti vieną po kito, bet tikrai ne tapant būtent tai, ką mačiau ir kas įsirėžė atmintin, ne, šitai daugybę kartų bandžiau, tada tiesiog nutapau tai, ką mačiau, ir ne daugiau, ir taip tiesiog tartum padvigubinu vaizdinį ir jis tampa prastu kūriniu, o man taip ir nepavyksta nusikratyti vaizdinio, kuris tūno galvoje ir kurį bandau ištapyti, ne, privalau tapyti paveikslą taip, kad įsirėžęs vaizdinys išskystų ir pranyktų, tarytum taptų nematoma ir pamiršta mano paties dalimi, mano paties paveikslo, to vieno, kuris aš pats esu ir kurį turiu, nes, čia esu visiškai tikras, aš teturiu vieną paveikslą, vienintelį, o visi kiti, kartu ir tie, kurie pamatyti įsirėžia ir kurių pamiršti nepajėgiu, turi kažin ką, kas panėši į tą vieną paveikslą, kurį nešiojuosi savyje, ir tai nėra matoma, tik kažin kas, egzistuojantis tame, ką matau, kas lemia, jog vaizdinys manyje įsirėžia…

Štai taip galvoja Aslė, Jono Fossės knygos „Septologija“ pagrindinis pasakotojas. Aslė tapytojas, besiruošiantis prasidedančiai parodai. Aslė ir našlys, gyvenantis kaimelyje kažkur vakarinėje Norvegijos pakrantėje. Kaimynas Osleikas, nukasantis sniegą, kartais atnešantis Aslei ėrienos šonkaulių ar rūkytos žuvies, ir kasmet seseriai per Kalėdas dovanojantis išsirinktą Aslės paveikslą. Galerininkas Bejeris, organizuojantis Aslės parodas ir parduodantis jo paveikslus. Ir gretimame Bjorgvino mieste gyvenantis bendravardis, taip pat Aslė, kenčiantis nuo alkoholizmo ir vieną dieną galvojantis išeiti į jūrą ir niekada iš ten nebesugrįžti. Toks siauras Aslės socialinis ratas, su kuriuo jis palaiko ryšį. Tačiau pasakojimas per septynias dalis ir septynis ilgus sakinius veda mus per Aslės gyvenimą ir jo asmenybės tapsmą, per santykius su tėvais, vaikystės patirtis ir traumas, savosios meno kalbos ir Dievo paieškas, meilę, netektį, santykius su kitu, kai kartais ima aiškėti, kad tas kitas nebūtinai yra  kažkur išorėje, o galbūt mes patys savo viduje talpiname kitą kaip galimą, tačiau dėl tam tikrų aplinkybių neišsipildžiusią mūsų gyvenimo trajektoriją, kurios tikėtinumą taip stipriai jaučiame savo sieloje.

Toks trumpas įvadas pradedant kalbą apie Jono Fossės „Septologiją“, jo opus magnum, ir perduodant žodį poetui, eseistui Alfonsui Andriuškevičiui.

Alfonsas Andriuškevičius: – Jau kokius tirsdešimt keturiasdešimt metų turiu galvoje nesikeičiantį savo favoritinių rašytojų penketuką. Du iš B – Becketas ir Bulgakovas. Du iš K – Kafka ir Camiu. Iš F – Folkneris. Kai susidūriau su Fosse, tapo aišku, kad jis turi būti tame penketuke. Kaip manote, ką aš paaukojau? Camiu. Jo vietoje įsitaisė Fossė. Kodėl? Kuo jis didis? Man gelmę turi knygos, kuriose yra metafizinis aspektas, kai kažkokiu būdu knygos pasaulyje dalyvauja aukštesnės jėgos. Jos gali prisistatyti įvairiais pavidalais – ir Dievo, ir karmos. Gali būti labiau ar mažiau akivaizdžios. Fossė – metafiziškas autorius, kuris anapusines jėgas traukia į savųjų knygų pasaulius. Dėl to Sizifo autoriui teko pasitraukti ir nešti akmenį į kalną, o jo vietą užėmė Fossė.

Fossės kūriniuose egzistuojančios idėjos man labai artimos. Jis yra praktikuojantis katalikas, bet „Septologijoje“ Dievas yra nenusakomas, neįvardijamas, necharakterizuojamas mūsų sąvokomis, mūsų terminais. Nepriklausau jokiai religijai, bet nuo senų laikų esu suvokęs, kad yra juokinga vadinti Dievą protingu ar išmintingu, ar piktu, – tai žmogiškosios sąvokos, žmogiškieji bruožai. Fossės kūriniuose anapusinė jėga, Dievas, nėra konkretus, neturi žmogiško pavidalo. Prisimenu Kanto teiginį, kad žmogiškasis mąstymas vyksta dviem pavidalais: žmonės suvokia laike ir erdvėje, o Dievas yra anapus laiko ir erdvės, nepažinus.

Man artima fosiškoji mirties samprata. Aš irgi suprantu mirtį kaip susiliejimą su tuo kitu pasauliu. Tik tas susiliejimas ne toks džiaugsmingas, kaip personažo, kuris pasiklydęs pamato savo tėvus, ir kai motina šaukia, kur tu esi, jisai sako: čia. O motina klausia: kur tas čia? Tai štai šitas susiliejimas su kažkuo, esančiu aukščiau mūsų, man yra artimas.

Ir dar. Aš irgi šiek tiek rašau. Lygintis su Fossę neketinu, bet yra viena paslaptinga tiesa: ir mažas kūrėjas, ir didis kūrėjas naudojasi tais pačiais kūrybos principais, netgi kūrybinės procedūros panašios. Neužsimodamas prilygti Fossei kokybe, abu laukiame, kol pradės šalia dūgzti būsimas tekstas, ir tada svarbu jo nepabaidyti, išgirsti ką jisai sako ir užrašinėti jį, rasti atitinkamus žodžius. Tekstas pats pasako, ar tas žodis tinka, ar ne. Yra vietų, kur nežinai, kodėl taip sakai, iš kur ateina viena ar kita frazė. Pavyzdžiui, esu parašęs eilėraštį, dedikuotą Donaldui Kajokui. Pirma eilutė: Visatoje lyja ir niekas neklausia kodėl. Taip pasisakė. Toks principas ir Fossės kūrybos. Jis tiesiog klauso ir užrašinėja. Tai dar vienas bruožas, artinantis mane prie didžiojo norvego.

Apie vertimą. Pradėjau skaityti Fossę iš karto, kai jis gavo Nobelio premiją. Pirma knyga, kurią perskaičiau, buvo „A Shining“. Ją lietuviškai išvertė Agnė. Vertimas geresnis už anglišką! Fantastika! Anglų vertėjas rašo: He suddenly stopped. Kiekvienas taip gali išversti. Agnė verčia: Sustojo kaip įbestas. Taip pasižiūrėjęs žodyne neišversi. Ėmiau svajoti, kad ji išverstų „Septologiją“. Daugelyje Fossės knygų yra labai svarbi kalbos muzika. Esu sakęs, kad jo kalba yra kaip minimalistinė muzika. Vertėjas, kokia man ir pasirodė Agnė, turi tą kalbos muziką pagauti. Pirmoji jos versta knyga „Baltybė“ trumputė. Galvoju, ar taip išliks ir per tuos daugybę „Septologijos“ puslapių, ir visgi puikus lietuviškas vertimas.

Suprantu, kad pagrindinį darbą atliko Agnė, bet turėjo būti nemaža pagalba, parama ir patarimai iš redaktorės Rimos pusės. Tenka joms abiem nusilenkti už puikų darbą, kurį jūs turite malonumą skaityti.

Donatas Puslys: – Agne, pakalbėkime apie kalbą. Kokia ji? Ką gali kalba ir kur jos ribos? Papasakokite apie darbą ir galinėjimąsi su jos kalba.

Agnė Guigaitė: – Versti knygą pradėjau prieš daugiau nei dvejus metus. Ir verčiau pusantrų metų kiekvieną pilną darbo dieną. Susigyvenau. Fossės kalba visuose kūriniuose šiek tiek skiriasi, turi kitą ritmą, priklauso nuo istorijos. Būtent „Septologijoje“ kalba yra ir subjektas, ir objektas, ir tema. Kalbos svoris šioje knygoje yra nepamatuojamas. Konkrečių žodžių pasirinkimas ateina iš kažkur, kaip ir sakė Alfonsas. Aš, aišku, ieškojau struktūros, nes knyga didelė, kažkur ją gal ir pavyko įžvelgti. Fossė kalbą naudoja pačiam vyksmui įvykti. Jeigu kas skaitė sūpynių sceną...

Alfonsas Andriuškevičius: – ten yra tarp prozos ir poezijos.

Agnė Guigaitė: – Klausčiau: ar jūs jau supotės? Sunku kalbėti…. Fossės paskaita, atsiimant Nobelio premiją, pavadinta „Tyli kalba“. Jis nuolat kalba apie tai, kad pasakyti dalykus yra daug sunkiau nei parašyti. Nelieka įtampos. Apie Fossės kalbą galima kalbėti nesustojant. Jisai rašo niunošku. Tuo unikalus. Ir tuo didžiuojasi. Neseniai skaičiau jo 1992 m. esė. Ten pasisakė, kad niunošku pasirinkimas jam svarbus kaip maištininkui, – tai mažumos kalba. Nežinau, ar dabar patvirtintų. Sunku kalbėti apie kažką, kas yra uždara sistema – didžiulė, turtinga. Reikia ne kalbėti, o skaityti. Arba būti poetu.

Donatas Puslys: – Rima, koks tas darbas tandeme?

Rima Bertašavičiūtė: – Gramatine prasme šios knygos kalba yra didelis dalykas. Ji turi aiškią kalbinę struktūrą. Septynios dalys ir septyni ilgi sudėtiniai sakiniai. Neturi taško, taigi neturi užbaigtumo. Tai yra nuosekli kalba, kuri septynis kartus prasideda iš naujo, ir kiekviena dalis baigiasi malda. Šioje knygoje karaliauja jungtukas ir. Jis viską jungia. Beveik nevartoja kitų skyrybos ženklų, – pasirinkome išlaikyti tai – tik kabelį. Nėra dvitaškių, brūkšnių, skliaustų, taigi išplėtimų, tarsi neturėtų būti minties šuolių, išvardijimų, nors viskas yra, tik yra tolygia plaukiančia intonacija. Literatūriškai tai vadintume sąmonės srautu. Tokią tėkmę, kur aprašymą ar vyksmą pertraukia įvairūs sąmonės judesiai, sapnai, vizijos, kai mainosi tikrovės ir nežinai, kas tarp jų vyksta, bet sąmonės srautas šioje knygoje – vienišo žmogaus kalba, pasakojimas apie savo gyvenimą. Formaliai veiksmas tęsiasi kelias dienas, bet realiai perskaitome visą gyvenimą. Agnė labai griežtai tą struktūrą išlaikė, sudėliojo. Džiaugiausi skaitydama, kartais pasiūlydavau apkeisti žodžius vietomis, nes gražiau skamba, ar sukirčiavus geriau skamba, ar tikslinimą galima aiškiau sudėti, tai dažniausiai mes kalbėdavome apie su kalbiniu knygos audiniu susijusius dalykus. Dar aptarėme, kokios spalvos yra priemolis, arba kaip galėtų atrodyti Aslės trobelės kambariai, kaip jie išsidėstę. Mūsų bendradarbiavimas buvo ne tik kūrybinis, bet ir skaitymo džiaugsmas. Kiek galėjau, tiek įdėjau pastangų ir darbo, bet gavau daug daugiau. Turiu Agnei padėkoti: jei to rūmo nebūtų pastačiusi, tai nebūčiau galėjusi tik patinkuoti.

Agnė Guigaitė: – Redaktorės darbas nepaprastai sunkus, gal net sunkesnis nei vertėjos. Nes nemokant tos kalbos, iš kurios verčiama, bandyti pajusti subtilius dalykus, juos pasakyti, – labai įspūdinga. Su Rima, man atrodo, puikiai susidirbom.

Alfonsas Andriuškevičius: – Mane irgi buvo pritrenkusi ta jo sintaksė, skyryba. Apimtas svaigulio ėmiau galvoti, kokiu vaizdiniu būtų galima pavaizduoti sintaksinį skyrybos ženklų beprotiškumą. Tada pasivaideno, kad toks Fossė, su tokia skyryba, su tokiu eilučių išmėtimu, – jis yra kaip medis, su lapais, saulėtą dieną, pučiant lengvam vėjui. Jis šlama, ošia, blizga, žybsi. O jei mintyse sudedu taškus, kablelius, brūkšnius, kabutes, – lieka medis be lapų. Struktūra tokia pati, bet nėra lapų. Jūs, Agne ir Rima, nenumetėte lapų, – labai gerai!

Agnė Guigaitė: – Alfonsas tiksliai aprašė tai, ką mačiau dirbdama pro langą, – dirbdama žiūrėdavau į dideles tuopas.

Klausimas iš salės: – Agne, kada atradai Fossę?

Agnė Guigaitė: – Rašiau savo bakalauro darbą iš Fossės. Atradau, kai buvau Bergene Erazmuse. Susižavėjau. Labai mėgstu jo pjeses, norėčiau, kad pasirodytų lietuviškai. 2011 m. parašiau bakalaurinį iš kelių jo pjesių, ir nuo tada kiekvienais metais žiūrėdavau per YouTube’ą Nobelio literatūros premijos teikimo ceremoniją. Laukiau, kol jis ją gaus, nes amžinatilsį profesorius Per Thomas Andersen iš Oslo universiteto pasakė: jei jis gaus premiją, ateis vertimo banga. Tuo metu Oskaras Koršunovas jau buvo pastatęs „Žiemą“, kurios, deja, nemačiau. Žodžiu, laukiau, kol gaus premiją ir bus proga kalbėti. Fossę ši žinia ištiko važiuojant keliuku kažkur Vakarų Norvegijoje. Sakė, kad labai apsidžiaugė, bet nenustebo…

Donatas Puslys: – Kai perskaitome gerą knygą, knygos herojus mums tampa artimesnis už šalia esančius. Ypač jei praleidi pusantrų metų kartu. Koks santykis užsimezgė su Asle? Koks tas Aslė? Ką tai liudija apie mūsų santykį su kitu?

Agnė Guigaitė: – Aslė man labai artimas. Jo mąstymo būdas, bijojimas kalbėti prieš auditoriją, jo nuolatinis pasiklydimas, nesigaudymas erdvėje… Aprašyti daugelio žmonių universalūs patyrimai, todėl lengva atpažinti. Bet grįžčiau prie kalbos. Mačiau Aslę labiau ne kaip žmogų, o konstruktą. Nežinau, kuris Aslė yra Aslė, ar visi knygoje turi antrininkus, – tokią hipotezę su Rima iškėlėme. Vardai – irgi įdomus žaidybinis elementas. Fossė ten įnėręs daug visko.

Rima Bertašavičiūtė: – Nežinau, ar santykį su juo užmezgiau, nes jis visada buvo savarankiškas ir užtikrintas, visada žinojo, ką pasakyti, o jei nežinojo, patikslindavo ir aš viską suprasdavau. Kas man buvo kaip skaitytojai intriga, tai bandžiau suprasti tą antrininką. Įdomi tema – du tapytojai. Vienam sekasi blogai, kitam gerai. Vis galvojau, ar čia yra tas jungiškas šešėlis, ar čia yra vienas neišsipildęs, kitas išsipildęs. Neatsakiau sau, gal net nėra atsakymo. Perskaičiusi knygą prisiminiau Kieślowskio filmą „Dvigubas Veronikos gyvenimas“. Iš ten atėjo mintis, kad visi mes turime jei ne antrininką, tai kažką; visi gyvename vieni kitų sąskaita, mūsų klaidos tampa būdu kažkam gyventi toliau, o mes nežinome apie tai. Tą prisiminus ir tie du Aslės pasirodė vienas kito dalys: vienas turi gyventi vienaip, kad kitas galėtų kitaip. Keista struktūra supinta, įspūdingai padaryta ir malonu tai skaitant patirti.

Alfonsas Andriuškevičius: – Esu nemažai perskaitęs gerų knygų ir labai labai retai tapatinuos su personažu. Aslė buvo tas, su kuriuo labai tapatinausi. Tai buvo nulemta. Prisimenate, Aslė visada nešioja per petį permetamą odinį krepšį. Pažiūrėkite – turiu tokį jau 20 metų. Kalbant apie jo bruožus, turiu išduoti vieną iš savo paslapčių. Su jumis kalbėdamas esu komunikabilus, žaismingas, ironiškas, bet mėgstu būti vienas. Kaip ir Aslė, nesvardu, kad tauškia su Osleiku, bet jis yra vienišius. O dėl tų antrininkų, kiekvienas savaip interpretuos. Mano nuolat kartojama tezė iš budizmo: nėra, nebuvo ir nebus žmogaus, apie kurį galima kalbėti vien tik gerai ar blogai. Šitie antrininkai – to paties žmogaus perskilimas per pusę. Sudėjus tas puses bus vienas žmogus. Ir Aslė su Olesia gali būti vienas. Bandymas visiems vienodai suprasti susijęs su visko suvedimu į logines sąvokas, o Kantas yra paprastai pasakęs: yra loginės idėjos ir yra meninės idėjos. Menines niekados negalima suvesti į logines, todėl interpretavimai begaliniai.

Nuotrauka Justino Auškelio