Alvydo Šlepiko romaną „Mano vardas – Marytė“, pirmą kartą pasirodžiusį Lietuvos rašytojų sąjungos leidykloje, dabar galima ir išgirsti. Išleidome aktorės Agnės Šataitės įgarsintą knygą.

Tai tikrais žmonių likimais paremta istorija apie vilko vaikus, po Antrojo pasaulinio karo iš nuniokotų Rytprūsių keliavusius į Lietuvą ieškoti duonos. Viena jų – mergaitė Renatė, kuriai, kad išgyventų, teko tapti Maryte.

Su rašytoju Alvydu Šlepiku ir romaną įgarsinusia aktore Agne Šataite kalbamės apie tai, kodėl verta skaityti skaudžias istorijas, kuo ypatinga knyga „Mano vardas – Marytė“ ir kokių sunkumų kilo ją garsinant.

Alvydai, kuo romano „Mano vardas – Marytė“ rašymas skyrėsi nuo kitų jūsų kūrinių? Kaip sekėsi dirbti su tokiomis skaudžiomis žmonių patirtimis?

Alvydas Šlepikas: „Mano vardas – Marytė“ atsirado iš būtinybės. Rašiau įsipareigojęs žmonėms, kurie man papasakojo apie savo gyvenimą ir išgyvenimus karo metu ir po jo.

Kino režisierius Jonas Marcinkevičius, dabar jau miręs, norėjo kurti dokumentinį filmą apie vilko vaikus. Jo paprašytas ėmiau domėtis šia tema ir parašiau sinopsį, bet tuo viskas ir baigėsi: mūsų paraiška buvo atmesta – filmui neskyrė lėšų.

Giliau domėtis paskatino Ričardo Savicko motinos istorija. Tai buvo mano pirmoji pažintis su konkrečia vokiečių vaikų istorija pokario Lietuvoje.

Mane pasiekdavo vis daugiau vilko vaikų istorijų, todėl nusprendžiau parašyti knygą – atiduoti duoklę žmonėms, kurie pasakojo savo sunkius išgyvenimus. Dažnai jie kalbėjo nenoriai, greitai susijaudindavo, apie daug ką tylėjo, dėl daug ko verkė.

Į knygą stengiausi įtraukti tik tuos dalykus, kurie pasitvirtino bent keliuose šaltiniuose. Nors tai meninė proza, ji paremta tikrais istoriniais įvykiais ir žmonių likimais. Daugelis žmonių, kurių istorijomis rėmiausi, knygai priekaištavo pirmiausia dėl to, kad gyvenime viskas buvo žiauriau. Bet stengiausi parašyti istoriją, kuri nebūtų pernelyg žiauri ar pernelyg sentimentali, kad ją galėtų skaityti įvairaus amžiaus žmonės.

Šios knygos rašymas tikrai buvo kitoks, bet rašytojas negali sėdėti ir verkti – rašytojas turi rašyti, dirbti. Knygos atsiranda ne iš rašytojų ašarų.

Kai norisi lengvesnio skaitymo, knygas skaudžiomis istorinėmis temomis lengva atidėti į šalį. Kas gali paskatinti skaitytoją tokią knygą atsiversti ir ką ji gali jam suteikti?

Alvydas Šlepikas: Sunkios temos literatūroje nebūtinai yra neįdomios. Rašytojas jas gali paversti įdomiomis savo kalba ir istorijomis, kurios įtraukia ir nepaleidžia.

Yra ir sunkių knygų, kurias parašė žurnalistai, tyrinėtojai ar mokslininkai, siekdami išaiškinti konkrečius faktus. Nors jas skaityti gali būti sunkiau, vis dėlto reikia. Čingizo Aitmatovo romane „Ilga kaip šimtmečiai diena“ pasakojama legenda apie mankurtą, iš kurio kankinant atimama atmintis. Jis nebežino, kas yra, tampa vergu, aklu vykdytoju.

Žinojimas, kas esame ir iš kur ateiname, suteikia mums stiprybės ir savigarbos. Todėl skaityti sudėtingas knygas svarbu ir iš pagarbos žmonėms, kurie patyrė neteisybę, kentėjo, pradingo, o kartais neišliko net jų veidų atvaizdų. Man atrodo, teisinga bent jau juos prisiminti.

Agnė Šataitė: Įvairios knygos gali žmoguje atverti skirtingus stalčiukus, pažadinti tai, ko trūko ar kas, rodos, seniai užgeso. Svarbu nepamiršti juoktis, mokėti verkti ar susimąstyti. Todėl svarbu skaityti ir klausytis įvairių knygų.

Kodėl taip sunkiai mokomės iš praeities?

Alvydas Šlepikas: Nežinau, kas pirmas pasakė, bet istorija kartojasi ir laikas teka spirale. Karų buvo daugybė ir, matyt, dar bus, kad ir kaip tai būtų liūdna. Gaila, bet žmonės nesimoko ir turbūt niekada nesimokys iš svetimų klaidų.

Deja, neįmanoma parašyti tokios knygos, kurią perskaitę visi pasaulio žmonės taptų geri, pradėtų broliautis ir laimingai gyventi. Net Dievo žodis to nepasiekia, net Biblija nepriverčia žmonių gyventi taikiai. Mes, rašytojai, turbūt nelabai daug galime padaryti, bet daryti reikia.

Agne, kokia buvo jūsų patirtis garsinant „Mano vardas – Marytė“? Kokius jausmus ir mintis sukėlė ši knyga?

Agnė Šataitė: „Mano vardas – Marytė“ yra mano pirmoji įgarsinta knyga. Tiesą pasakius, nežinojau, kaip reikia garsinti knygas, net neįsivaizdavau. Taigi tiesiog skaičiau ir tuo pat metu bandžiau pagauti knygos nuotaiką, jos ritmą, tyčia neslopinau emocijos.

Prieš pradėdami įrašus buvome susitikę su autoriumi viską aptarti ir parepetuoti.

Man ši knyga yra apie žmogiškumą, norą gyventi ir siekį išlikti žmogumi baisiausiomis sąlygomis. Ji verčia susimąstyti: ar tokioje situacijoje patys išliktume žmonėmis?

Šalia mūsų vyksta karas. Jis labai arti ir tu negali būti abejingas. Abejingas vaikų, motinų, tėvų skausmui. Ši istorija yra gyvas nervas, liudijimas. Autorius rašė knygą kaip raudą, o aš ją skaičiau tarsi maldą.

Kokių sunkumų kilo garsinant šią knygą?

Agnė Šataitė: Kadangi knygų garsinimo patirtį dar tik kaupiu, man tai buvo iššūkis. Šis darbas reikalauja didelės koncentracijos. Žinoma, ir knyga nepaprasta. Kai skaitai sau, vaizdiniai lengvai plaukia prieš akis. Autoriaus stilius labai įtraukus, knygoje telpa ir proza, ir poezija. Bet kai skaitai garsiai ir supranti, kad tavęs klausysis kiti, turi iš savęs pareikalauti valios ir disciplinos.

Įrašinėjant šią knygą norėjosi daryti kuo mažiau klaidų, kad nereikėtų pergarsinti po sakinį, nes ji parašyta tarsi vienu atsikvėpimu. Norėtųsi, kad žmonėms šios audioknygos būtų taip pat lengva klausytis, kaip ir skaityti knygą.

Kam rekomenduotumėte pasiklausyti „Mano vardas – Marytė“?

Agnė Šataitė: Tiems, kurie mėgsta geras knygas. Ji taip puikiai parašyta! Skaitai ir jautiesi, tarsi žiūrėtum filmą. Gal ne veltui autorius minėjo, kad pirminė idėja buvo kartu su režisieriumi sukurti filmą.

Mano tikslas garsinant šią knygą – kad žmogus ne tik ją girdėtų ir pajustų, bet klausydamasis matytų. Įsijausti padės ir specialūs garso efektai, kuriuos įtraukė audioknygos garso režisierius.

„Mano vardas – Marytė“ – visiems, neabejingiems žmogui ir žmogiškumui.