Autoriaus laiškas skaitytojams

„Žvalgybos Vakaruose“ skaitytojams
Visai neseniai man teko kalbėtis su žvalgu apie jo gyvenimą. Pokalbiui įsisiūbavus mano pašnekovui staiga išsprūdo: „Jaučiu, kad man vis sunkiau bendrauti su žmonėmis, kuriems neįdomi žvalgyba“. Renku tokius posakius, nes jie man primena, kad kažko svarbaus apie žvalgybą ir slaptąjį pasaulį aš tiesiog nesugebu pasakyti. Gal ir neįmanoma žodžiais išreikšti kerų, kurie užburia drąsuolius, peržengiančius viešumos slenkstį paslapties link. Komunistinės Rytų Vokietijos žvalgybos vadovas Marcus Wolfas sakė, kad tai jausmas, jog priklausai „slaptam elitiniam klubui, kovojančiam už kilnius idealus“. Bet toks apibūdinimas tinka visiems komunistams ir ne tik jiems: masonams, teroristams, nevyriausybinių organizacijų aktyvistams ir, ko gero, daugeliui dvasininkų. Žvalgyba primena visus tuos dalykus, bet turi dar kažką. Prancūzai pasakytų, kad tai – „nežinaukas“, je ne sais quoi.
Žvalgyba tikrai turi „nežinauką“, kurį kiekvienas su juo susidūręs apibūdina skirtingai. Kitas mano pažįstamas, per savo turiningą gyvenimą išbandęs mokslą, politiką, verslą ir, taip, žvalgybą, sakė: „Iš visų mano darbų šitas buvo pats įdomiausias“. Tarpukario Lietuvos kontržvalgybos pradininkas Jonas Polovinskas-Budrys tvirtino: „Kontržvalgyba – puiki paruošiamoji gyvenimui mokykla“. O Džeimsas Bondas viename filme pasisakė visiškai radikaliai: „Arba tai, arba kunigystė“.
Kiekvieną žmogų, kurį įsuka į savo verpetą, žvalgyba įtraukia vis kitaip. Vienus privilioja intelektualinis iššūkis, noras sužinoti, kas paslėpta. Kitiems tai menas ar amatas, kurio meistrystei, regis, nėra ribų. Beveik visi ateina vildamiesi pakeisti pasaulį. Daugelis nori atrasti ir išbandyti save patį. Dažnam tai viso gyvenimo pasirinkimas, žvalgyba paženklina žmogų. Kaip sakė Vladimiras Putinas, „buvusių nebūna“. Bet kažką panašaus sakė ir Allenas Dullesas.
Mane patį žvalgyba patraukė kaip studijų objektas. Bet ne iš karto tai supratau. Iš pradžių man tiesiog patiko šnipų istorijos. Jas rasdavau savo mėgiamuose trileriuose, vėliau – ir žvalgų atsiminimuose, kuriuos taip pat pamėgau. Tos istorijos man visada atrodė atskleidžiančios kažkokį gilesnį žmogiškumą, jautresnį ir taiklesnį žmogaus prigimties, žmonių santykių ir iš jų plaukiančios politikos pajutimą.
Užtrukau ilgiau nei du dešimtmečius, kol supratau, kad turiu ką pasakyti apie žvalgybą Vakaruose. Šnipų istorijos mirgėjo mano tikrųjų teisės ir istorijos studijų paraštėse, šmėkščiojo pasąmonės užkaboriuose, retkarčiais plykstelėdamos į paviršių tekstuose. Atėjo laikas, kai gavau progą išbandyti žvalgybą kaip amatą, pajusti jo skonį, suprasti, ką sugebu ir ko nepajėgiu. Bet ir tai pasirodė besąs tik vingis kur kas ilgesniame kelyje.
Lemiamą lūžį atnešė Džeimsas Bondas. Niekada nesutiksiu, kad Džeimsas Bondas neturi nieko bendra su „tikra“ žvalgyba. Man turi labai daug bendra. Įsigilinęs į Iano Flemingo romanus ir bondiados filmus, priėjęs prie išvados, kad Bondo epas – tai šiuolaikinis vakarietiškas mitas, pradėjau suvokti, kokia svarbi žvalgyba šiuolaikinei Vakarų kultūrai. Iš visų potencialiai herojiškų profesijų (karių, diplomatų, išradėjų, finansininkų) būtent žvalgas ar slaptasis agentas tapo vakarietiško gyvenimo būdo kvintesencija.
Kartą atėjusi, mintis apie žvalgybos vakarietiškumą manęs nebeapleido. Kai kitą kartą gavau progą apie tai parašyti, nusprendžiau į problemą pažvelgti iš kitos pusės – iš žvalgybos tarnybų pusės. Nusprendžiau parašyti knygą, kuri aprėptų visą Vakarų žvalgybos bendruomenę, jos istoriją ir šiandieninę padėtį. Taip gimė „Žvalgyba Vakaruose“ – studija, kurią gali ir turėtų skaityti ne vien žvalgybos profesionalai ir ekspertai. Knyga skirta visiems, yra aprėpiamos apimties, neperkrauta detalėmis ir profesiniu žargonu, plačiais potėpiais brėžianti „didžiojo paveikslo“ eskizą. Ji gali ir turi kalbėti pati už save ir kiekvienam skaitytojui palikti savus įspūdžius.
Aš pats savo darbą baigiu su įspūdžiu, kad vakarietiškai demokratijai reikia galingos ir nepriklausomos žvalgybos. Esu įsitikinęs, kad iš visų šiuolaikinių valstybės struktūrų būtent žvalgybos tarnybų vaidmuo bus lemtingiausias, sprendžiant vis aiškiau iškylantį klausimą: išlikti ar neišlikti demokratijai Vakaruose? Taigi esu žvalgybos tarnybų entuziastas ar net savotiškas advokatas. Nematau prasmės tai slėpti.
Džiaugiuosi ir didžiuojuosi, kad knygos idėją palaikė Valstybės saugumo departamentas ir kad dedikavome ją atkurtos Lietuvos žvalgybos 35-osioms metinėms. Švęsdami šį jubiliejų žengiame į naują epochą, kurioje santykiai tarp žvalgybos tarnybų ir demokratinės visuomenės bus žymiai glaudesni ir darnesni. Bet kaip žvalgybos istorikas žinau, kad iki šiol tie santykiai buvo gerokai kontraversiški. Skepsis, įtarumas ir net kaltinimai žvalgybai taip pat yra savita vakarietiška tradicija.
Gal ir Tu, mielas skaitytojau, žvelgi į knygos viršelį su kreivoka ciniška šypsena? Gal įtari už jo slypint žvalgybos sąmokslą, kurį tariesi kiaurai permatąs? Gal dėl to esi iš anksto nusistatęs būti mano oponentu? Jei taip, pažadu gerbti Tavo požiūrį ir nemėginti Tavęs perkalbėti. Bet norėčiau priversti susimąstyti ir tikiu, kad galiu. Todėl vis tiek kviečiu paskaityti.
Su geriausiais linkėjimais,
Bernardas Gailius