Ši knyga tai kiek daugiau nei dešimties metų darbo rezultatas. Tai kas prasidėjo kaip disertacija apie sovietų Lietuvos nomenklatūros elito ryšius, tęsėsi podoktorantūros stažuotėje ir galiausiai 2023 m. vasarą, siekdamas apibendrinti visus tyrimus, pradėjau rašyti knygą. Nors knyga yra mokslinė monografija ją stengiausi rašyti prieinamu ir lengvu stiliumi, mokslinius apibendrinimus derinti su įtraukiu pasakojimu.

Jau disertacijos rašymo metu tapo aišku, kad centrinė sovietų Lietuvos nomenklatūros figūra buvo Sniečkus ir joks pasakojimas apie sovietų Lietuvos nomenklatūrą, elitą, jos veiklas, sąsajas, ryšius neįmanomas be didžiulio dėmesio būtent šiam žmogui, kurį aplinkiniai jam negirdint vadindavo šeimininku. Todėl nusprendžiau rašyti jo politinę biografiją, bet tuo pačiu skirti dėmesio ir aplinkai – šeimininko dvariškiams. Bet net ir pasakius, kad knyga yra apie Sniečkų ir jo aplinką, nepasakome visko. Knygoje yra ir visas reikiamas fonas: kas buvo Lietuvos komunistų partija tarpukariu? Kaip ji veikė? Koks buvo jos ryšys su Maskva? Kokia čia buvo Sniečkaus rolė? Kas dalyvavo 1940-ųjų okupacijos spektaklyje? Kiek Sniečkus ir sovietų Lietuvos nomenklatūra sovietmečiu turėjo sprendimo galios? Ir daug daugiau.

Nepaisant to, kad dabartiniu metu kyla nemažai diskusijų dėl sovietmečiu gyvenusių žmonių vertinimo, Sniečkaus pavardė girdima retai. O juk atgimimo laikotarpiu, ar maždaug pirmuosius penkiolika metų po Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo dėl Sniečkaus vertinimo diskusijų netrūko. Tačiau dalis diskusijų apie sovietmetį ar asmenybių vertinimą yra, kad ir netiesiogiai, susijusios su Sniečkaus veikla ir palikimu – ypač su jo toleruotu, o iš dalies ir propaguotu sovietizuotų ir iškraipytų Lietuvos istorijos naratyvų panaudojimu (Žalgirio mūšis, Trakų pilis ir kt.), panašiai pakeistų tautinės kultūros elementų išnaudojimo sovietų valdžios legitimacijai. Šios temos knygoje taip pat nėra apeinamos ir, viliuosi, padės pagilinti supratimą.

Galiausiai – pažvelkite į knygos viršelį. Atrodo netvarka: žodžiai apversti, išdėlioti nevientisai, juos jungia kažkokios linijos. Tačiau viršelis yra sovietinės sistemos alegorija – nepatogi, paini, tokia, kurioje reikėjo vartytis ir suktis, taip kaip reikia vartyti ir sukti šį viršelį. O linijos simbolizuoja ryšius, be kurių neretai verstis buvo sunku ir eiliniui piliečiui, ir nomenklatūros elitui. Apie tai daug parašyta ir šioje knygoje.

Malonaus skaitymo, Marius Ėmužis