Karštą vasaros dieną Vilniuje susitiko knygos „Nukritę iš Mėnulio. Sapnas apie Oskarą Milašių ir kitus paukščius“ kūrėjos – rašytoja Jurga Vilė ir į Lietuvą atostogų grįžusi dalininkė Ula Rugevičiūtė Rugytė. Nors abi jau gyvena kitais darbais, bet mums knieti grįžti į šios knygos kūrybos laikotarpį ir prabėgus kad ir nedaug laiko paklausti, kaip viskas vyko.

Jurga, kodėl buvo svarbu parašyti knygą apie Milašių?

Jurga: – Jei apsėdo mintis ir neapleidžia, turi ją įgyvendinti, kitaip bus labai neramu. Gal ir su Milašiumi taip atsitiko. Pirmiausia man asmeniškai buvo svarbu parašyti, norėjosi savo mylimą autorių pristatyti kitaip. Be to, ir knyga išėjo ne tik apie Milašių, – tai nėra kūrėjo biografija, kur vien tik jo gyvenimo faktai.

Ar nuo pirminio knygos sumanymo labai nutolote?

Jurga: – Iš pradžių atrodė, kad knyga, pasakojantį Milašiaus gyvenimą, turi būti labai lengvo stiliaus, net žaisminga. Gal komiksas, kur Milašius kaip paukštis ar supermenas skraido virš Paryžiaus stogų. O galiausiai gimė visai kitoks tekstas, ir čia jau nežinau, kaip tai nutiko, bet nutiko.

Minėjote, kad rašymo laiką Milašius tarsi gyveno šalia.

Jurga: – Rašant atrodė, kad knyga globojama. Buvo daug visokių ženklų ir balsų, daug paukščių, kadangi Milašiui jie labai svarbūs, ir negalėjau į juos nekreipti dėmesio. Labiausiai pasijuto, kad Milašius yra šalia arba įsivaizdavau, kad jis yra šalia, kai baigiau knygą, – tada jis dingo. 

Padėkite iššifruoti knygos pavadinimą: Mėnulis, sapnas, paukščiai. Kaip siejasi su Milašiumi?

Jurga: – Metams bėgant Milašius vis dažniau mieliau bendraudavo su gamta arba net su daiktais, nei su žmonėmis. Jis ėjo į tą paukščių pasaulį gana ilgai, ir galiausiai gyvenimo pabaigoje jie tapo bene vieninteliai draugai, nes gyveno atsiskyręs, retai susitikdamas su žmonėmis. Gal su jais jam nebuvo taip įdomu, o paukščiai nutūpdavo Milašių kaip šventą Pranciškų ir su jais jis mokėjo susikalbėti.
Prancūzai apie žmogų keistuolį sako „keistas paukštis“, tai Milašius ir buvo keistas paukštis tarp žmonių. Mėnulis Milašiaus poezijoje – dažnas svečias, netgi apie paukščius jis sakydavo, kad jie – mėnulio vaikai.
Visa ši kelionė yra labai sapniška: viena iš pagrindinių herojų Felicija sapnuoja sapną apie Milašių ir jo gyvenimą. Taip viskas ir susipina pavadinime.

Kaip susipažinote su Ula? Kas ką surado?

Jurga: – Ulos piešinį, dabar net neprisiminčiau kokį, pamačiau „Naros“ tinklalaidėje. Kažką gal sapniško iš karto įžiūrėjau. Bet tikrasis mūsų susitikimas įvyko, kai parašiau Ulai laišką. Be to, ji mokosi Strasbūre, puikiai kalba prancūziškai. Iš karto supratau, kad Ulai nesvetimas ir gal labai artimas tas pasaulis, į kurį aš ją kviečiu.
Ula: – Gavau žinutę iš Jurgos ir pasiūlymas taip suskambėjo su širdim, kad negalėjau atsisakyti. Suskambėjo viskas – ir Kaunas, ir Prancūzija, ir apskritai, frankofilija, ir kosminė poezija, laiko ir erdvės maišatis…
Jurga: – Ir kinas.
Ula: – Ir kinas! Viskas!

Ula, papasakok, kaip nupiešti sapną?

Ula: – Sapnai, mistika, kosmosas man artima tema ir būdinga asmeninėje kūryboje, todėl nebuvo galvosūkis, kaip nupiešti sapną. Žaidžiau metaforomis.
Jurga: – Sakyčiau, mus jungia bendras jausmas, kad nėra jokių ribų. Tarp sapno ir realybės. Tarp kino ir gyvenimo.
Ula: – Arba tarp vaizdo ir teksto.
Jurga: – Tas persipynimas, kai tu nebežinai, kur sapnas, kur tikrovė. Viskas įmanoma pasaulyje, kurį mes kuriame šioje knygoje, – tai mus apjungia.

Knyga turi dvi dalis – Felicijos ir Oskaro. Papasakokite apie jų vizualinius skirtumus.

Ula: – Knygą sudaro dvi dalys, kurioms ir ieškojome skirtingos vizualinės išraiškos. Felicija yra montuotoja, karpo savo gyvenimą ir dėlioja iš dalių. Jai norėjosi labiau fragmentuoto, pabirusio vaizdo, todėl palikome eskizus. Oskaro dalyje – sapno atmosfera, iliustracijos per visą atvertimą: sukurtos erdvės, į kurias norisi panirti, tačiau tai gana uždaros erdvės, sutelktos kambaryje.
Jurga: – Oskaras Milašius nešasi mėlynąjį vaikystės kambarį, bet kartu yra ir suspaustas šiame pasaulyje, įspraustas į rėmus. Kita vertus, kambaryje, kuriame galėtų jaustis uždarytas, atsiveria kitas pasaulis.

Kaip pristatymėte šią knygą?

Ula: – Skaitinys tiesiog nuneša į sapną, tinka paskaityti prieš miegą.
Jurga: – Kažkas man sakė, kad tai yra sustabdanti knyga. Šiame pasaulyje, kur tu labai dažnai bėgi, jei ši knyga tave pasiims, užkabins, tai tu sustosi, būsi su ja. Tai būdas sustabdyti laiką.
Ula: – Ir pasinerti, pasiduoti nešamam teksto srovės. Manau, kiekvienas gali rasti būdą ją prisijaukinti.
Jurga: – Rašydama šią knygą skaičiau prancūzų filosofą Gastoną Bašliarą, kuris taip pat labai mėgo Milašių. Jis rašė, kad plaukti ir skristi yra tas pats, todėl pasinerti į šią knygą ir plaukti, tai tuo pačiu metu ir skristi. Todėl ir dedikacijas rašau linkėdama gero skrydžio arba gero plaukimo. 

Kaip trumpai apibūdintumėte kūrybinį procesą?

Ula: – Sunkiausia buvo rasti bendrą koncepciją iliustracijoms, o paskui viskas tiesiog išsipylė.
Jurga: – Kūrybinis procesas buvo kaip dovana. Ir sunkus metas, ir pandemija, bet tai savotiškai tiko šiai knygai, leido pajusti, kaip Milašius jautėsi šiame pasaulyje, nes ir tu jautiesi ne savo vietoje, uždarytas, negali išlėkti, išskristi.

Gal kas įstrigo iš skaitytojų atsiliepimų?

Jurga: – Man patiko vienas atsiliepimas, kai žmogus atsiuntė nufotografavęs kelias citatas iš knygos. Vienas sakinys: „Aš nesuprantu, bet man gražu“. Ir kitas: „Jūs – tai raktas į kitą pasaulį“. Sužinojau, kad yra daug panašaus amžiaus moterų, Milašiaus gerbėjų, svajingai įsimylėjusių  kūrėją. Dažnai girdžiu, kad ši knyga – tai išėjimas į kitą pasaulį arba išskridimas į kosmosą. Buvo klausiančių, ar rašydama ką svaiginančio vartojau… O iš tikrųjų knyga gimė iš visiškai skaidraus proto ir sveiko gyvenimo būdo, nes kurdama nemažai sportavau, jokių svaigalų ir pieno, nevalgiau ir mėsos, maitinausi žolelėmis ir grūdeliais. Kaip koks paukštelis (juokiasi).
Ula: – Nemažai žmonių man sakė, kad tik atvertę knygą pajunta istoriją iš iliustracijų. Gera žinoti, kad jie jau ten…
Jurga: – … taip, iliustracijos puikiai atliepia tekstą. Jas žiūrėdamas gali pasijusti, kad viena koja jau esi tame pasaulyje. Ir norisi eiti tolyn, žengti gilyn…