Trumpas interviu su Bartu Moeyaertu, knygos „Dabar visi vardu Sorry“ autoriumi. Sutikome rašytoją Bolonijos knygų mugėje, ir jis mielai sutiko atsakyti į kelis klausimus.

Kodėl „sorry“ tapo šios knygos ašimi?

Ilgą laiką knyga neturėjo pavadinimo. Vadinau ją Bjanka. Vis negalėjau rasti tinkamo. Netikėtai supratau, kad daug kas knygoje sako sorry arba pardon. Prisiminiau, kaip dažnai girdžiu „man bloga nuo to, kad kiekvienas dabar atsiprašinėja“. Pavadinimas gal ir keistas, bet aš jį pasirinkau. Jis intriguoja, nurodo, apie ką knyga, ko skaitytojas gali tikėtis.

Kiek Jūsų paties vaikystė atsispindi šioje knygoje?

Sunkus klausimas. Pastebėjau, kad mano kūryboje motinos dažnai vaidina svarbų vaidmenį – ir jos ne visada yra malonios. Bet aš turėjau puikią mamą. Ir neblogą tėtį. Esu jauniausias iš 7 brolių. Namuose man buvo skirta atskira erdvė, kurioje galėjau daryti ką panorėjęs. Ten auginau triušius ir žuvytes, buvau pasistatęs trobelę. Išeidavau dienai iš namų, vakare grįždavau. Buvau pats už save atsakingas. „Man nereikia namų – aš turiu savo,“ – taip sakydavau tėvams ir broliams. Ir Bjanka tai daro. Kitas biografinis dalykas – jausmas, kad kitiems nepriklausai, laikaisi nuošaly. Taigi kaip ir Bjanka, aš iki galo niekam nepriklausau.

Ar, Jūsų manymu, vaikai geriau jaučia emocinę tiesą nei suaugusieji?

Apie save galiu pasakyti, kad esu labai jautrus. Jaučiu, jei kažkas ne taip ar tvyro įtampa. Ir dažniausiai apie tai nekalbu, – tiesiog laikau savyje, kaip ir Bianka. Kai kas tai gali laikyti keistumu ar nepatogumu, bet man atrodo, kad tai yra stiprybė. Jei pastebi tai, ko kiti nepastebi. Gali apie tai galvoti, o reaguoti vėliau. Kai kas gali manyti: jis tylus, pasyvus. Bet iš tiesų tu supranti daugiau. Žinai, kas vyksta. Tai ne silpnybė – tai savotiška galia.

Jūsų tekstai labai taupūs, bet stiprūs. Kaip randate balansą tarp to, kas pasakyta, ir to, kas nutylėta?

Kai prasideda istorija, dažniausiai matau trumpą vaizdą – tarsi kelių sekundžių sceną. Šiuo atveju tai buvo balta virtuvė, apvalus stalas. Bjanka sėdi ir sako: „Aš nekenčiu savo brolio.“ Jis sėdi priešais. Ir ji nekenčia savo mamos, kuri yra virtuvėje. Tai viskas, ką iš pradžių mačiau. Bet iš karto žinojau – tai knyga. Noriu suprasti, kas čia vyksta.

Tada pradedu rašyti Bjankos balsu. Tai tarsi mezgimas – pradedu nuo pradžių, einu į priekį, grįžtu, taisau. Kiekvienas sakinys turi būti toks, kokio reikia. Jei ne – jį išmetu ir pradedu iš naujo. Taip pasiekiu Bjankos balsą. Dingstu kaip autorius, lieka tik ji. Tuomet galiu daug ką nutylėti, nes Bjanka pati žino, ką galvoja ir jaučia.

Vienintelis sunkumas buvo suprasti, kodėl ji taip nekenčia brolio Alano. Net kalbėjausi su psichologe ir gydytoju. Galiausiai vienas gydytojas papasakojo apie dvylikametį, kuriam atliktos kelios širdies operacijos, o broliai jo nekenčia, nes visas dėmesys tenka jam. Tada viskas tapo aišku. Grįžau į pradžią, įterpiau mažą detalę, – ir istorija susidėliojo. Natūraliai. Ir man tai patinka.

Į kiek kalbų knyga jau išversta?

Manau, į dvylika ar trylika.

Ar tikite, kad skirtingų šalių skaitytojai šią istoriją supras panašiai?

Jei skaitytojas pradeda skaityti ir po kelių puslapių nusprendžia, kad tai ne jam – gaila. Bet jei perskaito iki keturiasdešimto puslapio, jis jau istorijos pagautas. Net jei sakoma, kad mano stilius kitoks ar sudėtingas, aš turiu rašyti taip, kaip rašau.

Ko tikitės iš Lietuvos skaitytojų?

Knygoje yra scena, kur aktorė sako Bjankai: „Tu esi keista mergaitė.“

Bjanka klausia: „Keista? Ar tai gerai, ar kaip tik ne?“

Ir aktorė atsako: „Ak! Tai komplimentas! Keista reiškia verta dėmesio. O būti vertam dėmesio reiškia būti svarbiam.“

Gal tas žodis ne visur skamba taip pat, bet esmė ta pati. Norėčiau, kad tai ir išsineštų skaitytojai – tiek jauni, tiek vyresni.