Jūsų naršyklė tik iš dalies palaiko šių puslapio funkcionalumą. Rekomenduojame naudoti Edge, Chrome, Safari arba Firefox naršykles.

Krepšelis

Evelina Daciūtė: norėjau papasakoti apie kitą laimės pusę

Evelina Daciūtė: norėjau papasakoti apie kitą laimės pusę

Gruodžio mėnesį išleidome Evelinos Daciūtės istoriją „Duobė“, kurią iliustravo dailininkė Julija Skudutytė. Tai subtilus, nostalgiškas pasakojimas apie gyvenimą ir mirtį, skirtas jauniems ir jau suaugusiems skaitytojams.

Knyga pasakoja mergaitės, netekusios senelio, istoriją. Tėčiui išėjus kasti duobės, mergaitės galvoje zvimbia klausimų spiečius. Jai neramu, kad tėtis pradings, išsikasęs tunelį iki pat Afrikos – visai kaip senelis, kuris neseniai mirė.

Paprašėme Evelinos ir Julijos papasakoti kelią nuo idėjos gimimo iki knygos išleidimo.

Evelina, kaip gimė knygos istorija?
– Jei lyginčiau su kitomis savo knygomis, ši istorija ilgiausiai buvo mano galvoje, nešiojausi ją ne vienerius metus. Kurį laiką kažkas vis kliudė ją papasakoti, kol vieną dieną istoriją mano galvoje pradėjo pasakoti mergaitė. Koją kišo ir asmeninė patirtis: kai man buvo septyneri metai, mirė senelis, tad vis norėjosi įpinti kuo daug tikrų dalykų. To išvengti pavyko, kai istorijoje senelis tapo ne mano mamos tėčiu, kaip buvo gyvenime, o mano tėčio tėčiu.

Julija, kaip jūs perskaitėte Evelinos istoriją, kokie jausmai aplankė?
Julija: – Kai Evelina man parašė ir pasiūlė iliustruoti šitą knygą, aš perskaičiau tekstą ir jis man pasirodė labai artimas. Įdomu, juk mes skirtingos kartos, o prisiminimai – beveik identiški.  Mano močiutė mirė, kai man buvo aštuoneri metai. Ir žiūros taškas, iš kurio pasakoja mergaitės istorija, toks pats, kaip ir atsimenu.
Evelina: – Manau, mūsų patirtys panašios, nes išgyvenome netektį būdamos to paties amžiaus.  Iki devynerių metų vaikai nesupranta, kad mirtis yra baigtinis veiksmas. Jiems atrodo, kad dabar atsigulė, paskui gal atsikels, – kitaip sakant, nėra pabaigos. Dažnai suaugusieji palieka vaikus nuošalėje, ir užsiima savais reikalais. Kas vyksta – paliekama susivokti patiems.

Julija, kodėl iliustracijoms rinkotės akvarelę?
– Norėjau likti prie akvarelės – man artimiausios technikos. Patinka, ką ji gali daryti, ir kad ji įnoringa, kad reikia apgalvoti, apskaičiuoti, ir kartu man labai patinka tas skaidrumas. Pieštukas gali būti apačioje, jis persišviečia. Abudu – pieštukas ir akvarelė vienas kitam netrukdo, papildo. Gali būti ir skaidrūs, ir labai labai jautrūs.

Evelina, kam pasakojote šią istoriją? Kas knygos skaitytojas?
– Šitą knygą rašiau pirmiausia vaikams, galvodama apie vaikus, bet galiausiai supratau, kad kaip ir daugelyje mano knygų, yra dvigubas adresatas: tai yra ne tik vaikai, bet ir suaugę, kurie gali atrasti savų patirčių iš vaikystės, galbūt išspręsti tuos klausimus, kurių tada neišsprendė.

Kodėl rinkotės jautrią mirties temą?
– Nemanau, kad yra draudžiamų temų, visada galvoju apie tai, ko man pačiai trūksta, galbūt net ir kaip mamai, nes pati auginu vaikus ir renku jiems knygas. Ir jeigu jau pasakojau apie laimę, – apie laimę yra lengviau kalbėti, – tai pagalvojau, kad dabar reikia eiti į laimės šešėlį. Ir taip, kad tai būtų ne tiktai pasakojimas dėl pasakojimo, bet ir tam tikras sprendimas. Tarsi įvedi į labirintą, bet duodi kažką, pavyzdžiui, Ariadnės siūlą, kas padėtų išeiti. Knygoje toks sprendimas yra iškasti duobę ir užkasti tai, kas tau yra sunku. Ir dar vienas dalykas, kurį supratau jau parašiusi knygą. Paprastai, kai kalbame apie mirtį, tai kalbame apie dangų – viršų, tai yra tema aukštyn, o labai retai yra kalbama apie gilyn, tai su šita knyga mes ir nėrėm į tą gylį, nes atrodo, kad tik aukštai yra šviesu, daugiau vilties, o iš tikrųjų ir apačioje yra visko, galima surasti įvairių sprendimų ir ten glūdi atsakymų į daug klausimų.

← Ankstesnis pranešimas Naujesnis pranešimas →