Istorikas, publicistas, politikos apžvalgininkas Bernardas Gailius išleidžia pirmąjį grožinį kūrinį – trilerį „Kraujo kvapas“. Kol knyga spaustuvėje, paprašėme autoriaus trumpai ją pristatyti.

Apie ką naujoji knyga?
– Knyga pasakoja apie Andrių Karnauską, partizanų vadą. Jo partizanai tampa sovietų saugumo slaptos operacijos taikiniu. Kad išgyventų, jam reikia ne tiek fiziškai įveikti savo priešus, kiek juos pergudrauti: surasti strateginį sprendimą, išeitį tame kare, kuris vis labiau atrodo pralaimėtas. Bet nors vyksta karo metu, mano knyga yra greičiau ne karinis trileris, o šnipų trileris. Jame veikia agentai, žudikai, seksualios meilužės ir kiekvienas herojus turi savų paslapčių.

Kaip gimė knygos idėja?
– Idėją nešiojausi apie 15 metų. Kai kuriuos tos istorijos elementus aptikau dirbdamas Gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centre ir Ypatingajame archyve. Ir jau tada man pasirodė, kad yra partizanų kare tokių istorijų, kurias būtų galima papasakoti kaip trilerį. Visada sakydavau, kad Lietuvos visuomenės santykis su partizanų karu bus sveikas tik tuomet, kai apie tuos įvykius bus parašytas trileris, kai jausimės laisvi naudoti tą foną pramoginei literatūrai ar kinui. Tai kartodamas tikrai niekada negalvojau, kad pats tą trilerį parašysiu, bet, matyt, kaip tik toks sumanymas kažkur pasąmonėje brendo. Užtruko daugiau negu 15 metų, kol subrendo.

Papasakokite, kaip sekėsi rašyti.
– Aš iš tų keistų rašytojų, kurie atsiverčia baltą lapą, užrašo pavadinimą ir paskui tol rašo, kol padeda paskutinį tašką. Parašiau visa tekstą iš karto. Tiesą sakant, labai nedaug jis tepasikeitė nuo tada, kai padėjau paskutinį tašką.

Ar rašydamas įsivaizdavote, kas skaitys jūsų knygą?
– Rašiau vadovaudamasis Iano Flemingo rekomendacija, kad trilerius reikia skirti šiltakraujams žmonėms traukiniuose, lėktuvuose ir lovose. Manau, kad kiekviena nuotykių mėgėja ir nuotykių mėgėjas nuo 18 iki 108 metų gali rinktis skaityti „Kraujo kvapą“ ir nebus nuvilti.

Kodėl toks knygos pavadinimas?
– Kraujo kvapas yra dažnai pasitaikantis įspūdis žmonėms pasakojant karo prisiminimus. Karo psichologijos ir psichoneurologijos tyrimai rodo, kad tai nėra atsitiktinumas. Kraujo ir prakaito kvapas ir vaizdas, taip pat ir fiziniai pojūčiai suduodant smūgius ar kitaip žalojant kitą žmogų yra svarbiausi veiksniai išsivystant vadinamajam agresijos alkiui, kai žmonės nustoja bodėtis prievarta ir pradeda ja žavėtis. Man norėjosi, kad knygos pavadinimas pabrėžtų tą pirmą automatinę asociaciją su karu ir kartu slėptų perspėjimą apie tai, kas kare baisiausia. Tam tikru momentu mano herojus Andrius Karnauskas yra priverstas pripažinti, kad pasiilgsta kraujo kvapo, nors jam pačiam tai neatrodo sveika ir normalu.

Kodėl pasakoti pasirinkote trilerio žanrą?
– Aš pirmiausia tapau trilerio skaitytoju, tik paskui trilerio rašytoju. Nuo ankstyvos jaunystės mėgstu tą žanrą, labai daug esu skaitęs, labai vertinu trilerio klasikus. Parašyti trilerį visada buvo mano svajonė. Ir aš labai džiaugiuosi, kad ji išsipildė.