„Kuchmistro“ skaitytojams

Gastronomijos istorijos tyrinėjimai yra lyg draugystė su nerimtąja istorijos podukra ar kokiu „trečiu broliu Jonu“ iš lietuviškų pasakų. Daugeliui jis atrodo įdomus personažas. Ne vienas nori su juo pabendrauti. Bet susidraugauti – ne. Juk trečias brolis – kažkoks nerimtas. Neretai taip vertinama ir gastronomijos istorija. Bet tai – stereotipas. Gastronomijos istorijoje stebime panašius procesus kaip pirmųjų „rimtųjų brolių“ valdose: kultūros istorijoje, architektūroje, dailėje ar literatūroje. Gastronomijoje ne mažiau kūrybos, kultūrinių epochų ir madų įtakos, profesionalumo ir mėgėjiškumo, aukštosios, etnografinės ar populiariosios kultūros.

To įrodymas – naujausia mūsų knyga, kviečianti keliauti į romantizmo epochos Vilnių, jo rūmus, namus, puotas ir miestiečių virtuves. XIX amžiaus pirmoje pusėje čia gyveno ir kūrė pagrindinis knygos herojus Janas Szyttleris. Jis ne tik rengė pokylius bei iškilmingas vakarienes, bet ir rašė knygas. Išleido devynias. Ir ne po vieną kartą. Kiekviena Jano Szyttlerio knyga buvo skirta konkrečiai auditorijai: dvaro virėjams, kaimo gaspadinėms, medžiotojams, norintiems valgyti taupiai, pasninkaujantiems, besirūpinantiems sveika gyvensena. Tad jei įsivaizduojate Adomo Mickevičiaus reikšmę literatūrai ar Kanuto Rusecko – tapybai, tada nesunkiai įvertinsite ir Janą Szyttlerį. Jis buvo didysis romantizmo kūrėjas virtuvėje, tik nepelnytai pamirštas.

Rengdami knygą tapome tikrais detektyvais: ieškojome dingusio Jano Szyttlerio atsiminimų rankraščio, analizavome ir lyginome jo rašysenos pavyzdžius, gvildenome jo draugų ir bičiulių užuominas, knygų prenumeratorius ir rėmėjus, naršėme katalogų „mariose“ vis tikėdamiesi kuo daugiau sužinoti apie jo gyvenimą. Buvo nusivylimų, bet keletą naujų dalykų pavyko atkapstyti. Pavyzdžiui, labai džiaugėmės atradę kelis rankraščio puslapius iš dingusių Jano Szyttlerio atsiminimų, originalų jo brolio virėjo sertifikatą, aptikome archyvaro klaidą neteisingai mūsų aprašomą asmenį pavadinusį „Sziutleriu“, tačiau nepavyko surasti talentingojo virėjo kapo ir nors vieno naujo jo portreto.

Knygoje išvysite ir gana retą, originalioje J. Szyttlerio knygoje publikuotą tų laikų sekmadienio pietų stalo padengimo schemą – piešinį su patiekalų išdėstymu ir pavadinimais. O kad skaitant būtų galima dar geriau pajausti tos epochos dvasią – atrinkome dar niekur lietuvių kalba nepublikuotų Jano Szyttlerio patiekalų receptų. Dalis jų – egzotiški, tokie, kokių nepasigaminsime namuose (pavyzdžiui, patiekalas iš meškos letenos). Kiti – kur kas paprastesni, tinkami XXI amžiaus virtuvei.

Tad linkime romantiškų gastronomijos istorijos atradimų ne tik Vilniaus miesto erdvėse, bet ir – kaip be to! – savo namų virtuvėje.