Jūsų naršyklė tik iš dalies palaiko šių puslapio funkcionalumą. Rekomenduojame naudoti Edge, Chrome, Safari arba Firefox naršykles.

Krepšelis

Medijų filosofė Aistė: kai į rankas patenka kone ideali paveikslėlių knyga

Knyga Geriausia diena

Mama, tinklaraštininkė, apžvalgininkė, medijų filosofė Aistė Mišinytė perskaitė Kotrynos Zylės ir Ingos Dagilės paveikslėlių knygą „Geriausia diena“. Perskaitė ir parašė šią jautrią apžvalgą. Aistei leidus, dalinamės.

Juk naudinga būna kritika, o ne panegirika. Bet dėl ko suabejoti, ką supeikti ir dekonstruoti, kai į rankas patenka kone ideali paveikslėlių knyga?

O gal ir visiškai ideali? Mėginu įsivaizduoti, kaip būtų, jei pabaigos nežinočiau, jei ji užkluptų netikėtai? Turbūt išsišiepčiau kaip Česyro katinas ir pagalvočiau, kad geresnės paveikslėlių knygos būti negali, ją reikia įsidėti į degtukų dėžutę. Jei tilps.

Na, jei nepavyksta parašyti, kas ne taip ir kur galima patobulėti, tai bent paminėsiu, kas patiko, nustebino ir kodėl mėginu sugrūsti šią knygą į ypatingos reikšmės degtukų dėžutę.

Pirmiausia džiugina, kad tai tikra paveikslėlių knyga su wimmelbuch (paslėptais) elementais. Net sunku patikėti, kad šįkart čia praskrido Zylė ir Dagilė, o ne viena paukštė – taip sklandžiai supintas tekstas su iliustracijomis. Jei knygiuke iliustracijos vis dar iliustruoja, tai knygoje piešinys ir tekstas suausti į vieną visumą. Ir labai vykusią visumą. Nustebina, kaip puikiai tam panaudojama pati knygos forma: priešlapiai seka savo mikroistoriją apie Elzę ir Titą, visas atvarto plotis panaudojamas aukštam daugiabučiui iškelti, savo asmeninę erdvę vaikai gauna kaitaliojantis lyginiams ir nelyginiams puslapiams. Pasaka! Retai tokius dalykus pamatysi!

Retai pamatysi ir tokį pasitikėjimą skaitytoju: ir tekstas, ir iliustracijos pilnos kruopščiai suplanuotų, apmąstytų detalių. Kad ir paukšteliai, nutūpę ant pavadinimo, skirtingai Elzės ir Tito nurodomas adresas, daugiabučio istorijos ir taip toliau. Tačiau nei viena iš tų detalių nėra prikišamai parodoma, akcentuojama. Jos tiesiog kuriamos ir dosniai beriamos į knygą, kad skaitytojas susirastų, kas jam patiks. Nėra jokios įtampos, kad kažkas bus praleista, nesuprasta, nėra jokių paantraščių, paaiškinimų, pasakotojo komentarų – net „atsargiai pridūrė“ ar „susirūpinęs pasakė“. Tačiau tai nesutrukdo labai trumpame tekste parodyti, kokie skirtingi yra pagrindiniai veikėjai, kaip smarkiai skiriasi jų pasaulėžiūra. Ir tai padaroma ne deklaratyviai, o per be galo iškalbingas reakcijas konkrečiose situacijose. Man labiausiai patiko skaityti, kaip Elzė įsivaizduoja, ką Titas mano apie dienų degtukų dėžutėse kolekciją tuo metu, kai šis kaip tik svarsto, kaip jam reaguoti į draugės entuziazmą. Nuostabus momentas!

Tekstas išties labai jautrus – ne graudus, o būtent jautrus vaiko patirtims, suteikiantis pasitikėjimo spręsti savo problemas, priimti nesėkmes ir judėti toliau, tačiau tolimas nuo besaikio optimizmo. Puikus momentas, kai Elzė įvertina savo lūkesčius ir nutaria, kad gerai, jei nuotaika bent „panormalėja“. Gražu ir tai, kad skirtumai vertinami ne kaip konflikto, o kaip bendradarbiavimo galimybė. Visiškai skirtingi vaikų charakteriai netrukdo atskleisti jųdviejų neišsemiamo kūrybiškumo, išradingumo ir žaismingumo, gebėjimo padėti vienas kitam.

Kiek tekstas jautrus, tiek iliustracijos šmaikščios. Nuostabu, kaip jos suteikia galimybę knygą skaityti ir žiūrinėti skirtingais būdais, atrandant skirtingas istorijas. Tie namo langai yra neįtikėtini! Visa ta daugiabučio dramaturgija verta nuoširdžiausių, karščiausių pagyrų. Kaip ir drąsa jungti skirtingus vaikų knygų požanrius, skolintis wimmelbuch triukus.

Apsidžiaugiau, kad čia esama wimmelbuch elementų. Esama cameo. Esama idėjų konstravimui. Įsivaizduojamų ir tikrų draugų. Ko tik čia nesama! Ir tuo pat metu knyga neištempta, finalas aiškus, ryškus ir reikšmingas. Ar jį įmanoma nuspėti, jei esi neskaičiusi knygiuko? Gal, juk pats prisiminimų ir nuotykių konservavimas literatūroje nėra novatoriška idėja (pvz., Kondrato skardinės su saulėlydžiais) ir jo rezultatas dažnai panašus. Tačiau primenu sau, – paveikslėlių knygos skirtos ne labiausiai apsiskaičiusiai auditorijai. Ir, tiesą sakant, „Geriausia diena“ net nebando visos prasmės sutelkti į pačias neatidarytas dienų dėžutes. Juk istorija ne apie dėžutes, o apie draugystės galią. Šioji pavaizduota šauniai!

← Ankstesnis pranešimas Naujesnis pranešimas →