Istorija kaip pažinimo ir domėjimosi laukas, kaip mokslo ir žinojimo sritis, kaip tai, kas su kiekvienu iš mūsų daugiau ar mažiau tiesiogiai ar netiesiogiai siejasi, kas mums aktualu ir svarbu, yra iš tų dalykų, kurie sulaukia išskirtinio susidomėjimo ir kelia bene didžiausias diskusijas. Dažniausiai pastarosios remiasi ne savikritiškomis žiniomis, bet giliai įsišaknijusiomis ir neįsisąmonintomis prielaidomis, įsitikinimais. Galiausiai kai kada tam tikros istorijos sampratos, ilgainiui virstančios (para)istorinėmis neurozėmis ir psichozėmis, neapsiriboja tik karštais ginčais. Jos išvirsta į katastrofas ir tragedijas. Taigi istorija, jos supratimas, o tiksliau, praeities įvykiai ir jų šiandieninė samprata, interpretacija byloja apie tai, kas esame dabartyje ir kokios ateities siekiame. Turbūt būtent todėl istorija kaip mokslas, kaip specifinė pažinimo sritis pirmiausia yra vertinga tiek, kiek suteikia galimybę geriau suprasti ir orientuotis dabartyje. Savo ruožtu šis orientavimasis dabartyje, pilnoje praeities pėdsakų, priklauso nuo konkrečių principų. Juk istorijos mokslas, kaip ir kiekvienas pažinimas, turi savo vidinę logiką, principus ir taisykles, kurios įgalina praeityje nutolusių įvykių ir reiškinių, tiksliau, žmogaus pėdsakų laike pažinimą. Kaip dirba istorikas ir istorikė? Su kokiomis problemomis susiduria? Ką ir kaip ji(s) tiria? Koks bet kokio istorinio tyrimo tikslas? Tai tik keletas klausimų, į kuriuos siekiama atsakyti pirmą kartą lietuvių kalba pasirodančioje garsaus prancūzų medievisto, istoriko Marco Blocho (1886‒1944) knygoje Istorijos apologija, arba Istoriko amatas.

Knyga Istorijos apologija, arba Istoriko amatas yra tas Lietuvos humanitarikoje ir kultūros padangėje nepaprastai retas ir todėl neabejotinai vertingas veikalas, kuris visiems istorijos mėgėjams ir profesionalams suteikia galimybę pažvelgti į unikalią istoriko savimonę, vidinę istoriko darbo virtuvę, jo darbo principus, imperatyvus ir tikslą, šio darbo imantis iškylančias problemas ir istoriko atsakomybę. Kartu tai bandymas atsakyti į daug didesnį, fundamentalų istorijos prasmės ir šio amato tikslingumo klausimą. Juk ilgai Marco Blocho brandinta mintis parašyti knygą apie istoriko amatą galiausiai virto Istorijos apologija, kuri buvo parašyta kaip istoriko siekis atsakyti į sūnaus jam užduotą klausimą: koks istorijos (mokslo) tikslas? Vis dėlto Istorijos apologija toli gražu nėra tik kūrybingas istorijos mokslo, istoriko darbo ir jo subtilybių aprašymas. Tai knyga, kurią Blochas pradėjo rašyti Antrojo pasaulinio karo metu, nacistinės Vokietijos armijai užėmus šiaurinę Prancūziją, o įvykiams rutuliojantis, okupavus ir Vichy režimo valdomą pietinę šalies dalį. Žydų kilmės Blochas buvo priverstas palikti profesūrą Sorbonos universitete, kaip vyriausias Prancūzijos ginkluotųjų pajėgų kapitonas prisijungė prie savo šalies ginkluotųjų pajėgų ir galiausiai slapstėsi. Neilgai trukus jis įsitraukė į pogrindinį Pasipriešinimo judėjimą. Knygos eilutėse juntama slogi to laikotarpio atmosfera, kurioje bandoma suvokti tai, kas ir kodėl vyksta dabartyje, apmąstyti istoriko darbo prasmę ir atsakomybę prieš visuomenę.  Taigi tai autentiškas savojo laiko dokumentas. Istorijos apologija, arba Istoriko amatas yra Marco Blocho gyvenimo visumos telkinys, savojo gyvenimo apmąstymas, istoriko amato ir profesinio kelio refleksija. Tai žmogaus ir šeimos tėvo, piliečio ir savos šalies patrioto, licėjaus mokytojo ir universiteto profesoriaus savojo gyvenimo ir autentiškos patirties liudijimas, pripildytas paradoksalių prisiminimų, bendražmogiškų svarstymų, savojo amato viršūnę pasiekusio meistro kuklumo ir paprastumo gyliu persunktos gyvenimiškos išminties.

Marco Blocho Istorijos apologija, arba Istoriko amatas yra vertinga knyga daugeliu atžvilgių, tiek kaip tikras istorijos mokslo lobynas, tiek kaip savojo laiko dokumentas, tiek kaip literatūrinis kūrinys. Istorikas ją skaitydamas turės galimybę sugrįžti prie sąvojo amato branduolio. Mokslininkas ir mokslu besidominantis žmogus galės geriau suprasti, kas būdinga istorijai kaip mokslinei disciplinai, siekiančiai pažinimo. Galiausiai skaitantis žmogus Istorijos apologijoje atras nuoširdžią konkretaus žmogaus gyvenimo akimirkos ir jo profesinės, etinės ir žmogiškosios visumos išpažintį. Tam tikra prasme tai istoriko knyga apie dabartį, nes tik dabartyje praeities įvykiai ir reiškiniai virsta istorija, o ateitis įgauna perspektyvą.

Nuotrauka Alinos Ožič