2021 m. išleidę švedų rašytojo Jakobo Wegeliuso romaną „Žudiko beždžionė”, sulaukėme daug klausimų, kada bus beždžionės Salės Džouns nuotykių tęsinys. Taigi ištikimos leidyklos draugės vertėjos iš švedų kalbos Raimondos Jonkutės paraginti, rudenį pasitikome su nauja knyga – romanu „Rožės apgaulė”. Ta proga – keli klausimai Raimondai apie rašytoją ir iliustruotoją J. Wegeliusą, gorilą Salę Džouns, skaitymo įpročius ir gyvenimą Švedijoje.

Ar prisimenate, kaip susipažinote su J. Wegeliuso kūryba? Ir kokią knygą skaitydama susipažinote su Sale Džouns?
– Mano dvikalbis vyresnėlis kadaise skaitė “Žudiko beždžionę”, kai ji tik pasirodė ir buvo apdovanota Švedijoje. Tada jis dar skaitydavo pasikeisdamas su tėčiu, aš irgi klausydavausi. Bet tik viršelį pamačius juk buvo aišku, kad tai negali būti paprasta knyga!

Kaip manote, kodėl Salė Džouns – toks patrauklus knygos personažas jauniems ir vyresniems įvairių šalių skaitytojams?
– Gal todėl, kad savo sugebėjimus (greita ir vikri, akyla ir ausyla kaip gyvūnas, supranta žmonių kalbą, moka skaityti ir rašyti kaip žmogus) išnaudoja pasiekti svarbiausiam tikslui – išgelbėti draugą ir nugalėti blogį?

Ar galite daugiau papasakoti apie knygos autorių: ar jis aktyvus viešojoje erdvėje, ar dalyvauja susitikimuose ir mugėse?
– Wegeliusas brangina savo asmeninę laisvę ir erdvę. Jo interviu pasirodo, kai išeina nauja knyga, yra nominuojamas ar gauna apdovanojimą. Mačiau vieną kartą seminare Geteborgo knygų mugėje. Mano akimis, viešame kontekste tai santūrus, nepaviršutiniškas žmogus, nesiekiantis apakinti, įsiteikti, puikuotis, gudrauti. Tiesiog pagalvojau, kad štai sėdi jis ant scenos ir mintyse kaip tik šią akimirką narplioja kokį nors naujų nuotykių viražą.

Prisiminkite, kaip sekėsi versti jau dvi J. Wegeliuso knygas? Kas kėlė didžiausius iššūkius? O kas džiugino? Gal teko konsultuotis su specialistais ar net rašyti pačiam autoriui? Kokios emocijos lankė viso darbo metu? Ir ar baigusi “Rožės apgaulę” nepanorote nuvykti į Škotiją?
– Didžiausi iššūkiai – gausybė laivybos ir muzikos instrumentų gamybos terminų. Prie jų teko gerokai paplušti, kol surinkau atitikmenis ir pritaikiau taip, kad suskambėtų tekste. Didžiausias džiaugsmas – svaiginantis nuotykis, išmonė, fantazija, intriga! Ir, žinoma, paveikslėliai. 
Tikrai panorau nuvykti į Portugaliją po pirmosios knygos! Ten tiek daug saulės, fado muzikos, sunkių negandų ir išbandymų, kvapą gniaužiančių kelionių, ištikimybės draugystei ir humoro.
Apie Škotiją esu galvojusi dėl dramatiškos gamtos, bet Glazgas nuo šiol irgi masina. Ir ne vien tik Salės Džouns. Juk iš Glazgo išplaukė ir pats kapitonas Grantas. Tad trauka dviguba.

Gal žinote, ar Salės Džouns nuotykiai dar tęsis?
– Ne, nieko neteko girdėti, ir jokių užuominų nesu užtikusi. Wegeliusas savo knygas augina ir brandina ilgai, nemažiau kaip po penkerius šešerius metus. Kas žino, gal nė pats autorius dar nėra tikras? Gal Salė Džouns pati pasiprašys dar vieno nuotykio?  

Jei galima, praskleiskite savo kasdienybę: kaip pavyksta suderinti šeimą, darbą valstybinėje įstaigoje ir vertimą, kada verčiate ir kur tai patogiausia daryti, ar turite tik Jums svarbių įpročių?
– Kad negaliu ir neturiu versti nuolatos, man turbūt yra pats geriausias gyvenimo įvairovės garantas. Kažkada persikvalifikavau „vien” iš vertėjos dar ir į tarnautoją labiausiai todėl, kad trūko konteksto ir kontakto. Dabar, kai neverčiu, metu visas pajėgas į savo palyginti biurokratišką, bet man prasmingą kasdienybę kartu su artimiausiais kolegomis. Kai planuoju vertimą, stengiuosi prieš tai išstumdyti kitus darbus, kad turėčiau jėgų versti kasdien, po kelis puslapius, po skyrelį, be jokių išimčių, ir taip kol prieinu pabaigą. Paskui porą mėnesių tekstas rūgsta, tarpsta, pampsta, minkosi galvoje. Ir galiausiai – taisymų ir skaitymų maratonas iki Crescendo, kol galiu atiduoti leidyklai.

Jūsų išverstų knygų – jau ilga lentyna susidarytų. Kokias ir kaip renkatės versti? Ar žvelgiant į visas išsiskiria Jums pačiai svarbesnė ar ypatingesnė?
– Renkuosi tas, kurios, kaip aš sakau, „suzvimbia kurioj nors ausy”: skaitai skaitai, ir staiga knyga kažką kliudo, ima kažką reikšti. Tas „kažkas” gali būti tiesiog noras ypatingą originalo atkarpą, kad ir trumputę frazę, pagalvoti, pasakyti, parašyti lietuviškai.

Ir pabaigai – ar skaitote savo malonumui, kokia kalba ir kaip išsirenkate?
– Skaitau beveik be pertrūkių, nors jokiu būdu nuosekliai neseku kokios nors ypatingos literatūros ar autoriaus. Priklausau dviems „skaitymo rateliams”, juose knygas dalyviai renka paeiliui, taip labai paprastai galima susipažinti su kūryba, kurią galbūt pražiopsojai.
Kadangi gyvenu ir dirbu Švedijoje, daugiausia skaitau švediškai. Per vasarą stengiuosi atsigriebti ir paskaityti lietuviškai. O prieš metus pradėjau mokytis prancūzų kalbos. Galvoju, gal kada nors būtų neblogai kokią Fransuazą Sagan paskaityti originalo kalbą, bet kol kas prancūziškai įveikiu tik „Rududu ir Rikiki”.