Otilijos Adomkutės recenzija apie Kotrynos Zylės romaną jaunimui „Sukeistas“


Skaitytojų dienoraštis


I.                   Naujokė (lapkričio 25 diena)


Šiandien pradėjau skaityti naujos Kotrynos Zylės knygos rankraštį. Skaito ir Nojus. Tai gerai, bus su kuo pasikalbėti, aptarti. Knygoje dienoraštį rašo Gabija ir Gedas. O realiame gyvenime rašysime mes - Otilija ir Nojus. Mudvi su Gabija panašios – dažnai ir aš jaučiuosi visiška kerėpla. Tikra nevykėlė. Man kartais mūsų gaila. Blemba, kaip gerai suprantu ją. Šioje mokykloje aš mokausi tik nuo rugsėjo. Būti naujoke velniškai sunku. Bet Nojus labai skiriasi nuo Gedo – jis iš inteligentiškos, tvarkingos, daug skaitančios šeimos – jam bus nelengva suprasti Gedo pasaulį...


II.               Matutės mirtis (lapkričio 26 diena)


Man visada skaudu skaityti apie mirtį. Bet šioje knygoje ta mirtis kažkokia šviesi. Matutė nebijojo jos, tarsi nujautė, laukė, ruošėsi išėjimui. Jos pomirtinis norų sąrašas - nuostabus realaus gyvenimo atspindys. Toks tyras, paprastas, gražus Matutės pasaulis. Tas paprastumas rado kelią ir į mano širdį. Man Matutė yra vienas mylimiausių, gražiausių ir nuoširdžiausių veikėjų šioje istorijoje. Nojus sakė, kad jam irgi labai patiko skaityti tarmiškai – susitikę mes dar kartą garsiai perskaitėm norų sąrašą. Kaip šiltai skambėjo žodžiai!


III.             Naujamkė (lapkričio 27 diena)


Ta idėja apie darbą naktį - ji pasakiška! O kaip norėčiau turėti tokį mokytoją! Naktis, kaukės, mistika - pirmas veikėjų pabėgimas nuo realybės. O koks įspūdingas Gabijos susitikimas su bauginančiu sargu! Paslaptinga vagystė, niūrus milžino įvaizdis, kylanti grėsmė, tiesiog jaučiamas baimės kvapas, panika – skaitant padažnėjo ir mano pulsas. Būtent dabar prasidėjo tikras Gabijos ir Gedo bendravimas. Iki šiol atgrasaus ir nerimto vaikino paveikslas virto geraširdžio didvyrio įvaizdžiu. Kalbėjomės su Nojum – jį labiausiai šiame skyriuje sužavėjo dailiokų vaizduotė – kiek įvairiausių kostiumų ir kaukių galima pasidaryti iš paprasčiausių daiktų! Pradėjom planuoti ir fantazuoti, kaip rėdysimės per Užgavėnes 😊.


IV.             Bendrikas (lapkričio 28 diena)


Bendrike visada gyvena įvairiausio plauko žmonės. Gedo tėvai – bohemiški dailininkai-girtuokliai (Nojui atrodo, kad jie dailininkai-apsimetėliai, nes pardavinėja apvedžiotus paveiklėlius), nesirūpinantys sūnumi. Mano manymu, jie buvo pačiuožę, bet sugebėjo kalti pinigus iš nieko. Gedui jie nerūpėjo. Arba rūpėjo, tik jis tai slėpė. Kaip savo meilę ir rūpestį po raganos įvaizdžiu slėpė baba Jadzė. Šiandien su Nojum kalbėjomės apie Gabijos ir Gedo šeimas. Abi nenormalios. Viena per didelė, kita per maža, tiksliau, kita – jokia. Per abi šeimas tik du nuoširdūs žmonės: Matutė ir Prosenelis. Gal tokie negražūs, nelaimingi, nemylimi vaikai tikrai yra ne žmonių, o laumių sutverti?...


V.                 Balandžiai, vištos ir visas tas reikalas su laumėmis (lapkričio 29 diena)


Nežinau kodėl, tačiau vos perskaičiusi apie į langą besitrankančius balandžius, iškart suvedžiau viską su babos Jadzės pasakymais apie laumes ir pranašautą Gabijos mirtį. Niekada nežinojau, kad tokie gyvūnų antpuoliai susiję su laumėmis. Vienu metu tikrai pamaniau, kad Gabijai kažkas negerai su protu ir ji išsigalvojo viską. Tai buvo žiauriai netikėtas posūkis istorijoje, mano manymu, pakreipęs visą siužetą.

Su Nojum daug kalbėjomės apie realybę ir fantaziją. Pirmiausiai turėjau jam paaiškinti, kad Gabijos siela atsiskyrusi nuo kūno, bet ji pati ne mirusi, o komoje. Tada sielos sklando ir viską mato, bet jų niekas nemato. O sesės ją matė todėl, kad nekalti vaikai gali matyti dvasias. Aš ir pati vaikystėje turėjau draugą, kurio niekas nematė, o aš su juo žaisdavau. Nojus sako, kad visa tai išmįslas, o aš žinau, kad tiesa. Ir nėra reikalo ginčytis dėl to, kas akivaizdu.

Ir, žinoma, Nojui labiausiai patiko Gedo kovos su laumėmis epizodas. Sakė, taip skaitė, kad net nemirksėjo ir nekvėpavo 😊 Tiesą sakant, aš irgi tą vietą skaičiau sugniaužusi kumščius – kad tik Gedui pavyktų! Bijojau, kad laumės jį negyvai užkandžios ir Gabija niekada nepabus iš komos. Bet juk taip negali baigtis knyga!


VI.              Sodyba ir netikėta pabaiga (lapkričio 30 diena)


Šiandien baigėme skaityti knygą. Ilgai diskutavome apie pabaigą. Nuskusti plaukai, nukirsti pirštai ir bučinys – toks keistas, toks netikėtai tikėtas, toks kitoks... O ir Gedo pasirinkimas – ką jis norėjo tuo pasakyti? Ką jis pasirinko? Man atrodo, kad jis atsisakė mistikos ir pasirinko realų gyvenimą čia ir dabar. Jis pasirinko būti ne laumių, o žmonių vaiku. Nojui atrodo, kad Gedas atsikratė savo vidiniais demonais, baimėmis. Jis mano, kad visi tie velniai, giltinės, laumės – vargšo kuproto vaiko vaizduotės vaisiai. Toje vaizduotėje jis slėpdavosi nuo realaus gyvenimo žiaurumų. Labai įdomu, ką iš tiesų pasirinko Gedas?

Ir dar – mūsų niekaip nepaliko įspūdis, kad šios istorijos pabaigoje prasideda nauja istorija. Taip nesinorėjo pabaigos, taip norėjosi dar nors vieno skyriaus...

Mūsų išvada: ši knyga – viena geriausių kada nors skaitytų fantastinių istorijų.


Siūlomi pavadinimai:

„Laumės vaikas“ („Laumių vaikai“, „Laumiukas“, „Laumiavaikis“);

„Renkuosi būti“ („Žinau, ką renkuosi“)

„Nugalėti savo laumes“.


Otilija Adomkutė (negalima nepaminėti – ir Nojus Boreika),

Kauno Martyno Mažvydo progimnazija, 8a klasė.

Mokytoja – Auksė Petruševičienė

undefined


Mano krepšelis