VU Kauno fakulteto prof. dr. Virginija Jurėnienė apie J. Bernotienės ir I. Jakubavičienės knygą „Ponios Smetonienės virtuvė“ 

Knyga „Ponios Smetonienės virtuvė“ yra reikšminga Lietuvos istorijai keliais aspektais.
Pirmiausia joje pristatoma XX a. 3 ir 4 dešimtmečio Lietuvos virtuvė ir jos ypatumai. Galima ne tik pasidairyti po to meto meniu, bet ir patiems pasigaminus paskanauti patiekalų.
Knyga leidžia giliau pažinti to meto visuomenę ir joje vyravusius tradicinius santykius. Tai puikiai parodo I. Jakubavičienė, rašydama apie A. Smetonos ir S. Smetonienės santykius, cituodama žmonos laiškus vyrui. Skaitytojai gali susipažinti su autentiška medžiaga ir patys vertinti.
Gerai atskleidžiama S. Smetonienės nesuvokta sudėtinga Lietuvos politinė situacija 1918 m. pabaigoje, kai ji su vyru ir vaikais palieka valstybę prasidėjus Nepriklausomybės karui ir visus 1919 metus praleidžia užsienyje. Knygos autorės tai perteikia cituodamos S. Smetonienės laiškus vyrui, kuriuose reikalaujama pinigų ir dėmesio. Iš kitos pusės, galbūt tai puikus autorių sumanymas parodyti, jog jau tuo metu Lietuvos moterys buvo ne tik paklusnios žmonos, bet ir kintančių lyčių santykių situacijos įžvalgios vertintojos ir vadovės.
Knyga supažindina su XX a. 3 ir 4 dešimtmečio Lietuvos aukštuomenės laisvalaikiu, pomėgiais, konkurencija mados ir elegancijos srityje, tarpusavio santykiais – bičiulystės, draugystės etiketu.
Knygoje įsigilinta į labdaros vakarėlių organizavimą. Parodyta to meto laikinosios sostinės aukštuomenės socialinio statuso demonstravimas dalyvaujant įvairiuose labdaros renginiuose.
Atskleistas visuomenės požiūris į Smetonų šeimą Sofijai susirgus XX a. 4 dešimtmetyje. Ir valdžios reakcija: „už šias eilutes Pupų dėdei teko 6 mėnesius pasėdėti belangėje“ (204 psl.). Tai parodo, jog knygos autorės yra bešališkos to meto įvykių vertintojos ir piešia laikinosios sostinės realistišką vaizdą, nors kai kur jaučiamas noras iškelti ar sureikšminti pirmosios ponios vaidmenį, neišryškinant įdomių jos veiklos detalių XX a. 3 dešimtmečio viduryje ir pabaigoje.
Vardinant knygos privalumus, reikia paminėti ir abejonių keliančius vertinimus.
Autorės iškelia ir sureikšmina S. Smetonienės dalyvavimą moterų judėjime, nors realiai jis toks nebuvo. Galima teigti, kad A. Smetonienės vaidmuo globojant moterų organizacijas išaugo tik po 1926 metų valstybės perversmo. Tačiau kitaip ir negalėjo būti, nes visų kitų partijų ir daugumos organizacijų veikla buvo ribojama, o nuo 1935 m. buvo uždraustos partijos, išskyrus tautininkų sąjungą. 1927-1940 m. organizacijos labai dažnai kviesdavo pirmąją ponią kaip garbės pirmininkę, nes tikėjosi nors moralinės paramos iš valstybės.
Be to, vadovavimas vienai organizacijai nėra moterų judėjimas. Per visą Pirmosios Lietuvos Respublikos laikotarpį nėra nei vienos S. Smetonienės kalbos apie moterų, vaikų ar šeimos padėtį. Feminizmą Lietuvoje galima sieti tik su jos seserimi J. Tūbeliene. Pažintis su G. Petkevičaite irgi nėra įrodymas, kad ji dalyvavo moterų judėjime, nes nėra tokios veiklos pėdsakų, išskyrus pagalbą grįžtantiems į Lietuvą Pirmojo pasaulinio karo pabaigoje, t. y. 1917 ir 1918 metais. Taigi tai galima vertinti kaip pavienį moterų darbą karo metu.
Neparodomas tikras A. Smetonienės vaidmuo valstybės valdyme ir jos meilės santykiai, išskyrus 1919 metus. Tai gali būti ir knygos pliusas, nes dalis skaitytojų laukia šiek tiek suidealizuotos buvusios pirmosios Lietuvos ponios vaidmens, vietos visuomenėje ir galbūt netgi žmonių atmintyje.
Yra keletas dalykinių klaidų, t. y. neteisingai nurodyta Pirmojo pasaulinio karo data (psl. 54), kad 1936 m. IV Seimo rinkimuose nedalyvavo moterys ir t.t. Nesiremta šiuolaikinių Lietuvos mokslininkų-istorikų tyrinėjimais, o pateikiami ir interpretuojami pirminiai šaltiniai.
Apibendrinant galima teigti, jog knyga „Ponios Smetonienės virtuvė“ yra įdomi pažintis su XX a. pirmosios pusės Lietuvos laikinosios sostinės aukštuomene, jos kasdienybės kultūra, laisvalaikiu ir kuriamais naujais vartojimo (kulinarijos, mados, laisvalaikio organizavimo) kultūros standartais, o gal pertvirtinamais senaisiais... Svarbu pažymėti, kad tai pati geriausia knyga, parodanti kokia vis dar patriarchalinė Lietuvos visuomenė buvo XX a. pirmoje pusėje. Juk Lietuvos politinis elitas diktavo madas likusiai visuomenės daliai. Modernūs lyčių santykiai nebuvo būdingi pirmajai tarpukario Lietuvos šeimai (1918-1920 ir 1926-1940 m.), nors tai netiesiogiai knygoje bandoma teigti.
Knygos pavadinime yra virtuvė, kurioje verda gyvenimas, žaidžiami įvairūs lyčių santykių ir politiniai žaidimai. O kur dar kultūrinės normos ir nusistovėję santykių stereotipai...