VU Kauno fakulteto
prof. dr. Virginija Jurėnienė apie J. Bernotienės ir I. Jakubavičienės knygą „Ponios Smetonienės virtuvė“
Knyga „Ponios Smetonienės virtuvė“ yra reikšminga
Lietuvos istorijai keliais aspektais.
Pirmiausia joje pristatoma XX a. 3 ir 4 dešimtmečio Lietuvos virtuvė ir jos
ypatumai. Galima ne tik pasidairyti po to meto meniu, bet ir patiems
pasigaminus paskanauti patiekalų.
Knyga leidžia giliau pažinti to meto visuomenę ir joje vyravusius tradicinius
santykius. Tai puikiai parodo I. Jakubavičienė, rašydama apie A. Smetonos ir S.
Smetonienės santykius, cituodama žmonos laiškus vyrui. Skaitytojai gali
susipažinti su autentiška medžiaga ir patys vertinti.
Gerai atskleidžiama S. Smetonienės nesuvokta sudėtinga Lietuvos politinė situacija 1918 m. pabaigoje, kai ji su vyru ir vaikais palieka valstybę prasidėjus
Nepriklausomybės karui ir visus 1919 metus praleidžia užsienyje. Knygos autorės
tai perteikia cituodamos S. Smetonienės laiškus vyrui, kuriuose reikalaujama
pinigų ir dėmesio. Iš kitos pusės, galbūt tai puikus autorių sumanymas
parodyti, jog jau tuo metu Lietuvos moterys buvo ne tik paklusnios žmonos, bet
ir kintančių lyčių santykių situacijos įžvalgios vertintojos ir vadovės.
Knyga supažindina su XX a. 3 ir 4 dešimtmečio Lietuvos aukštuomenės laisvalaikiu, pomėgiais, konkurencija mados ir elegancijos srityje, tarpusavio santykiais
– bičiulystės, draugystės etiketu.
Knygoje įsigilinta į labdaros vakarėlių organizavimą. Parodyta to meto
laikinosios sostinės aukštuomenės socialinio statuso demonstravimas dalyvaujant
įvairiuose labdaros renginiuose.
Atskleistas visuomenės požiūris į Smetonų šeimą Sofijai susirgus XX a. 4 dešimtmetyje.
Ir valdžios reakcija: „už šias eilutes Pupų dėdei teko 6 mėnesius pasėdėti
belangėje“ (204 psl.). Tai parodo, jog knygos autorės yra bešališkos to meto
įvykių vertintojos ir piešia laikinosios sostinės realistišką vaizdą, nors kai
kur jaučiamas noras iškelti ar sureikšminti pirmosios ponios vaidmenį,
neišryškinant įdomių jos veiklos detalių XX a. 3 dešimtmečio viduryje ir
pabaigoje.
Vardinant knygos privalumus, reikia paminėti ir abejonių keliančius vertinimus.
Autorės iškelia ir sureikšmina S. Smetonienės dalyvavimą moterų judėjime, nors
realiai jis toks nebuvo. Galima teigti, kad A. Smetonienės vaidmuo globojant
moterų organizacijas išaugo tik po 1926 metų valstybės perversmo. Tačiau kitaip
ir negalėjo būti, nes visų kitų partijų ir daugumos organizacijų veikla buvo
ribojama, o nuo 1935 m. buvo uždraustos partijos, išskyrus tautininkų sąjungą. 1927-1940
m. organizacijos labai dažnai kviesdavo pirmąją ponią kaip garbės pirmininkę,
nes tikėjosi nors moralinės paramos iš valstybės.
Be to, vadovavimas vienai organizacijai nėra moterų judėjimas. Per visą Pirmosios
Lietuvos Respublikos laikotarpį nėra nei vienos S. Smetonienės kalbos apie
moterų, vaikų ar šeimos padėtį. Feminizmą Lietuvoje galima sieti tik su jos
seserimi J. Tūbeliene. Pažintis su G. Petkevičaite irgi nėra įrodymas, kad ji
dalyvavo moterų judėjime, nes nėra tokios veiklos pėdsakų, išskyrus pagalbą
grįžtantiems į Lietuvą Pirmojo pasaulinio karo pabaigoje, t. y. 1917 ir 1918
metais. Taigi tai galima vertinti kaip pavienį moterų darbą karo metu.
Neparodomas tikras A. Smetonienės vaidmuo valstybės valdyme ir jos meilės
santykiai, išskyrus 1919 metus. Tai gali būti ir knygos pliusas, nes dalis skaitytojų laukia šiek tiek suidealizuotos buvusios pirmosios Lietuvos
ponios vaidmens, vietos visuomenėje ir galbūt netgi žmonių atmintyje.
Yra keletas
dalykinių klaidų, t. y. neteisingai nurodyta Pirmojo pasaulinio karo data (psl.
54), kad 1936 m. IV Seimo rinkimuose nedalyvavo moterys ir t.t. Nesiremta
šiuolaikinių Lietuvos mokslininkų-istorikų tyrinėjimais, o pateikiami ir
interpretuojami pirminiai šaltiniai.
Apibendrinant galima teigti, jog knyga „Ponios Smetonienės virtuvė“ yra įdomi pažintis su XX a. pirmosios pusės
Lietuvos laikinosios sostinės aukštuomene, jos kasdienybės kultūra,
laisvalaikiu ir kuriamais naujais vartojimo (kulinarijos, mados, laisvalaikio
organizavimo) kultūros standartais, o gal pertvirtinamais senaisiais... Svarbu
pažymėti, kad tai pati geriausia knyga, parodanti kokia vis dar patriarchalinė
Lietuvos visuomenė buvo XX a. pirmoje pusėje. Juk Lietuvos politinis elitas
diktavo madas likusiai visuomenės daliai. Modernūs lyčių santykiai nebuvo
būdingi pirmajai tarpukario Lietuvos šeimai (1918-1920 ir 1926-1940 m.), nors tai
netiesiogiai knygoje bandoma teigti.
Knygos pavadinime yra virtuvė,
kurioje verda gyvenimas, žaidžiami įvairūs lyčių santykių ir politiniai
žaidimai. O kur dar kultūrinės normos ir nusistovėję santykių stereotipai...