Iš arčiau: „Ponios Smetonienės virtuvės“ dizainerė Miglė Vasiliauskaitė

I. Jakubavičienės ir J. Bernotienės knygos „Ponios Smetonienės virtuvė“ dizainą sukūrė Miglė Vasiliauskaitė.
Keletas jos minčių apie kūrybos procesą.

  • Visuma
Knygoje labai daug skirtingos vaizdinės medžiagos, kurią padeda suvaldyti struktūra. Aiškios kiekvieno skyriaus dalys – istorinė ir receptų – nulėmė loginį vaizdų paskirstymą, todėl dailininkės Vandos Padimanskaitės kurti koliažai ir patiekalų iliustracijos greitai rado savo vietą.
Iš daugybės nuotraukų atrinkome mažiau matytus kadrus, išryškinome citatas, kurios, mano manymu, kartais net geriau nei bet koks vaizdas nusako Sofijos mąstymą, pasaulio matymą ir jausmus.
Istorinę knygą matėme kaip modernią ir vizualiai patrauklią. Dailininkės sukurtų koliažų ir iliustracijų spalvingumas iš pat pradžių labai kontrastavo su nespalvotomis fotografijomis ir jų kuriamu tipiškos istorinės knygos įspūdžiu. Ilgai ieškojome, kaip vizualiai „sukabinti“ visus elementus, kol atradome spalvas nespalvotose fotografijose atkuriantį profesionalą. Tuomet viskas ir vizualiai, ir idėjiškai įgavo prasmę – visi elementai susiklijavo, o nuspalvintos istorinės nuotraukos praturtino knygą dar vienu informaciniu sluoksniu.
  • Viršelis
Pagrindinė viršelio, kaip ir visos knygos mintis, – atskleisti nematomą. Prezidento Antano Smetonos šeimos nuotrauka yra tarsi paslėpta po ryškios spalvos fonu, atidengiami tik keli fotografijos momentai sukuriantys prasminį žaismą. Nuotrauka uždengiama ryškia raudona spalva norint atskleisti ryškią moterį – Sofiją Smetonienę. Viršeliu norėjosi perteikti mintį, kad Smetonienė nebuvo tik prezidento žmona, o stipraus charakterio, veikli, organizuota, savo rankose daug visuomeninių dalykų laikanti moteris, mama, žmona. Viršelyje matomas Sofijos portretas ir akcentuojamos rankos – nuolat rašančios laiškus, rengiančios priėmimus, apgaubiančios dėmesiu visą šeimą, nebijančios žemės darbų, o vyriškas kaklaraištis šalia – kaip priešprieša standartiniam įsivaizdavimui „moteris šalia vyro“.
Spalva atitinka tarpukariu madingą lūpų dažų spalvą (nusižiūrėjome iš Galaunių namų ekspozicijos). Stipru, ryšku, moteriška. Raudona – ne tik stiprios asmenybės, bet ir virtuvei tinkama, „valgoma“ spalva.
Knygą tarsi įrėmina ir sukabina juoda nugarėlė su tiems laikams būdingu geometriniu ornamentu. Ornamentui irgi rinkausi kontrastuojančią spalvą, smaragdinės žalios priešpriešą raudonai. Mano manymu, kontrastai itin gerai perteikia Sofijos gyvenimo vingius.
  • Laikmetis
Nenorėjau leistis į tuometinio stiliaus tiesioginę ar bent kiek aiškesnę interpretaciją – jau ir taip reikėjo suderinti daug įvairios vaizdinės medžiagos. Sugalvojau, kad subtiliai tai perteikiantis elementas bus knygos šriftas. Ir ieškojau tokio – aktualaus šiems laikams, bet su subtilia maniera, geometriškai griežto, bet su vos jaučiamais paraitymais.
Turbūt tik nugarėlės ornamentas yra tiesioginis tų laikų stiliaus atgarsis, bet ir jis įsilieja į visumą ir laikotarpio taip aiškiai nekomunikuoja. Visi elementai knygoje sulipo į vienį ir susikūrė tokia atskira atmosfera.
  • Iššūkiai
Sunkiausia buvo suderinti daug skirtingų vizualinių kalbų ir elementų, nepamesti pasakojimo gijos. Visi elementai turėjo suskambėti ir vienas kito neužgožti: kai tiek daug vaizdų, norėjau, kad tekstas nebūtų visuomet antraplanis – idėjiškai labai svarbios ir pasakomos mintys, kurioms bandžiau suteikti vizualumo jas išdidindama.
Sudėtinga buvo derinti tekstus su nuotraukomis, ypač atrinkti ne per daug matytus kadrus, kartais net gauti juos tapdavo iššūkiu. Tačiau būtent visi sunkumai ir tapo įdomiąja darbo dalimi – praturtino kūrybinę patirtį ir darbui suteikė dar vieną sluoksnį prasmės.

undefined



Mano krepšelis