Atsiliepimas apie knygą „Ponios Smetonienės virtuvė“

Doc. dr. Dalios Bukelevičiūtės (Vilniaus universitetas Istorijos fakultetas) atsiliepimas apie Jolitos Bernotienės ir Ingridos Jakubavičienės knygą „Ponios Smetonienės virtuvė

Skaitytojas, paimdamas į rankas ryškia raudona akį traukiančią knygą „Ponios Smetonienės virtuvė“, gali būti kiek sutrikęs ir nežinoti, ko tikėtis. Galima būtų svarstyti: ar tai moterims skirta knyga, o gal net labiau panašu į moterų auditorijai skirtą žurnalą... Knygą norisi paimti į rankas ne tik dėl ryškaus viršelio, bet ir ją pavarčius juntamos tarpukario Lietuvos dvasios. Kūrybinė komanda atliko tikrai didelį darbą – norisi knygą dar ir dar kartą atsiversti, įsižiūrėti į spalvomis atgaivintas tarpukario nuotraukas, iškilių asmenų veidus, aprangą ir šukuosenas, interjero detales ar net „užuosti“ pyragėlių kvapą. Net ir knygos tekstas pateikiamas dvejomis spalvomis, tad nelinkę skaityti ilgų tekstų savo nuomonę apie tarpukario aplinką galės susidaryti perskaitę bent keletą raudona spalva išskirtų citatų iš Sofijos Smetonienės laiškų.
Knygos autorės Jolita Bernotienė ir Ingrida Jakubavičienė per Lietuvos prezidento Antano Smetonos žmonos Sofijos Smetonienės asmenybę atskleidžia visą tarpukario elito damų kasdienio gyvenimo spektrą, apie kurį retai susimąstome, nes jau gyvename kitame amžiuje ir visiškai kitoje aplinkoje. Skaitytojas supažindinamas su vienos iš svarbiausių tarpukario Lietuvos asmenybių S. Smetonienės gyvenimu – jos vaikyste, jaunyste, šeimyniu gyvenimu, pirmosios šalies damos vaidmeniu ir prisiimtais įsipareigojimais ir gyvenimu emigracijoje Jungtinėse Amerikos Valstijose. Randame ir moterišką smalsumą patenkinančių istorinių detalių – kaip rengdavosi, puošdavosi, kur kirpdavosi, kokiomis madomis sekdavo, ką mėgo veikti laisvalaikiu, kaip ir kur atostogavo ar keliavo. Be jokios abejonės, šios moters gyvenime netrūko prabangos, balių, puotų ir išskirtinų atostogų Lietuvos pajūryje, nes to reikalavo ir visuomenėje užimamas statusas.
Bet tai nėra mums „įprastas“ istorinis pasakojimas, nes tarp Sofijos asmeninio gyvenimo vingių skaitytojas supažindinamas su tarpukario virtuve. Ką ir kaip valgydavo tarpukario Lietuvos elito atstovai? Kokius produktus, prieskonius vartojo? Ką siūlydavo pusryčiams, pietums ar vakarienei užkąsti, pavalgyti, išgerti? Specialiai šiai knygai buvo išbandyti ir atnaujinti receptai iš senų leidinių, todėl skaitytojas gali pats pabandyti pasigaminti omletą su punšo padažu, kleckus ar šaltanosius, smidrų trintinę ar cikorijų kavą. Ir dar būtinai – krupniką, ponių punšą ar rožių likerį. Rasite ir S. Smetonienės kepto „Napoleono“ torto receptą, o štai obuolių pyrago originalus receptas neišliko, tad pateikiamas kitas. Receptai, kurie tikrai sudomins mėgstančius gaminti ir viską išbandyti savo virtuvėje, suskirstyti į meniu pusryčiams, pietums, arbatėlei, oficialiems pietums-vakarienei, rasite keletą gėrimų ponioms ir panelėms. Mes taip įsisukę į savo kasdieninio intensyvaus gyvenimo ritmą, kad tik pavydžiai galime žvelgti į tarpukario Lietuvos elito atstovų mėgtas popiečio arbatėles, taip vadinamus faifoklokais (angl. Five o‘clock), į kuriuos ministrų kabineto nariai su žmonomis ir kiti oficialūs asmenys rinkdavosi 17 val. popiečio arbatos su užkandžiais.
Tai knyga, kuri ne tik įtraukia įtaigia S. Smetonienės gyvenimo istorija, bet ir pradėjus skaityti apie maisto ir valgymo tradicijas nejučia ir pačiam skaitytojui norisi pasidaryti arbatos ar kavos, pasiimti pyragėlį ir vėl sugrįžti prie intriguojančios istorijos pasakojimo...Ir jei būtų galima atsukti laiką atgal, norėtųsi paragauti Kaune anuomet gaminto „Prezidento“ šokolado su pačio Antano Smetonos atvaizdu.
undefined


Mano krepšelis