I. Jakubavičienės ir J. Bernotienės knygą „Ponios Smetonienės virtuvė“ puošia menininkės Vandos Padimanskaitės iliustracijos.

Pakalbinome Vandą, kaip sekėsi kurti.
Piešimas
– Iš pradžių matavausi įvairius stilius – ir iš taškelių nupaišyti patiekalą, ir tušu, ir labai smulkiai ir detaliai subrūkšniuoti. Turiu pasakyti, kad piešiant maistą dažniau negu įprastai puola alkis, o jo įkyrus gurgimas trukdo dirbti!
Pagamintus valgius piešiniuose reikėjo perkelti į tą tarpukario laikmetį, ieškoti tinkančių Art deco stiliaus indų, tačiau tuo pat metu įsivaizduoti, ar Smetonos galėjo turėti tokius savo namuose.
Pradėjau žiūrėti maisto gaminimo dokumentiką. Indų ieškojau senų receptų knygose, internetiniuose aukcionuose, parduotuvėse, komise prie namų; klausinėjau pažįstamų, gal turi kokių tarpukario servizų dulkančių. Galaunių namuose Kaune pamatyti indai suteikė įkvėpimo, Ukmergėje kraštotyros muziejuje irgi eksponuojamas be galo gražus geltonai ir juodai dryžuotas servizas. Kuo labiau gilinausi ir ieškojau, tuo puikesnių indų pavykdavo aptikti.
Koliažai
– Koliažus kūriau kaleidoskopo principu – atsirinktas patikusias detales sukratydavau ir žiūrėdavau, ar įvyko žaidimas, ar ne. Spalvinis, kompozicinis. Prieš kurdama kiekvieno skyriaus koliažą, skyrių dar porą kartų persiskaitydavau iš naujo. Tai padėdavo išsirinkti, kuri detalė svarbesnė turinio prasme. Ne tik estetine.
Koliažas „Prezidentienė“ buvo kuriamas atrinkus kelis svarbius to skyriaus akcentus: vieno moterų suvažiavimo dalyvių veidai; arbatinukas, kurį išsikirpau iš tikro sidabrinio Sofijos servizo (vėliau padovanoto dukrai vestuvių proga). Arbatėlės – neatskiriama prezidentienės gyvenimo dalis. Šalia arbatėlių – kortos ir cigaretės (stilizuoti dūmų kamuoliai (apskritimai) prie arbatinuko). Į koliažą pateko ir Vyriausybės rūmų konkursinis projektas, graži modernėjančio Kauno architektūrinė detalė („Pienocentras“).
Labiausiai įsiminė
– Piešdama duoną ekrane susikroviau daugiausia nuotraukų – jos esama įvairios receptūros, raugo, ta pluta vienų kepalų padegusi, kitų miltuota, trečių sutrūkusi. Šviesumas skiriasi, tekstūra.
Šaltibarščiai įsiminė, nes gaminami su vėžiais ir gira. Kai perskaičiau, pamaniau – neskanu, bet kol nupiešiau iliustraciją, apsigalvojau. Juk per karščius galėtų tikti gazuoti šaltibarščiai.
Patikę patiekalai
– Gaminau „Napoleono“ tortą, ir sužinojau, kad jis su Bonapartu nieko bendra neturi, – šio skanėsto pavadinimas kildinamas nuo Neapolio miesto.
Dar gaminau sumuštinukus su sūriu ir riešutais, su silke, obuoliais ir majonezu. Vos spėjau nufotografuoti – labai greitai dingo. Šokoladinius pyragaičius. Ir tikrai dar kurią nors šaltą žiemos dieną pasigaminsiu šaltanosius.